Palanga valgydina poilsiautojus iš visos Lietuvos ir esama tokios maisto įvairovės, kad apie ją galima rašyti ir rašyti. Kokios įvairovės? Visos Palangos vietos yra vienodos, skiriasi tik kas koncertuoja – Vitalija Katunskytė ar Gytis Paškevičius.
Ne visai. Net ir Palangoje restoranai skiriasi, nors, tiesa, dauguma jų skiriasi tuo, kad skirtingai interpretuoja tą pačią banalybę.
Apie kepsninę „Lašas Steak House” jau rašėme. Tai buvo turbūt antras pagal neapykantos kiekį komentaruose straipsnis per tinklalapio „Laukinės žąsys” istoriją (dar niekas nepralenkė straipsnio apie kavinę „Coffee Inn”).
Labiausiai skaitytojai siuto dėl autorės nejautraus kalbėjimo apie pinigus („mes nenorime prasisukti pigiai”), nuo kurio dažniausiai lietuviams susuka vidurius ir nurauna stogą.
O jau kai pabaigoje yra raktinė frazė „palikome su arbatpinigiais beveik 800 litų”, tai apskritai gero nelauk.
Prisipažįstu, kai kada man patinka spardyti pavyduolius ir nekentėjus labiau, nei derėtų rimtam ir solidžiam žmogui, kuris yra autoritetas ir mokytojas jums visiems. Na, bent jau daugeliui jūsų, kurie supranta, kiek jiems dar mokytis. Kiti nesupranta.
Susėdame paprastų pietų. Muzika iš garsiakalbio bliauna taip, kad padavėja negali išgirsti, ką užsisakome. Nuostabu. Prašom pritildyti.
Šokinėja ir laipioja nuobodžiaujantys vaikai (ne mūsų: mūsų vaikai yra ramūs ir visuomet elgiasi gerai, nes kai tėvai kultūringi, tai ir vaikai tokie pat). Vaikų nepritildysi.
Užsisakome šaltibarščių. (Atleiskite, kad mes juos vis užsisakinėjame, bet vasarą tai vienas geriausių patiekalų negudrioje lietuvių virtuvėje.
Aš juos ir japonų restorane užsisakyčiau, bet man nepavyksta jų valgyti lazdelėmis.) Jie kainuoja 7 litus ir yra normalūs – nei geri, nei blogi. Bulvės apkepintos, ne mūsų pasirinkimas, bet ką darysi.
„Cezario” salotos su vištiena ir šonine (25 Lt) yra velniai žino kas. Tai yra didžiulis, kone kumščio dydžio ant grotelių keptas vištienos gabalas su nemažai šoninės ant kelių salotų lapų.
Gerai, kad padažą atnešė atskirai, kaip ir prašėme. Ir dar kažkodėl čia yra vyšninių pomidoriukų. Ir dar alyvuogių. Jūs kitą kartą dar įdėkite braškių, bulvinių blynų ir orinukų ir viską apliekite klevų sirupu su smulkintais silkės gabaliukais. Nes dar trūkta saviveiklos. Čia ironizuoju, jeigu ką.
Panašiai (nors ne taip) buvo interpretuotos tuno salotos (15 Lt). Ir vėl pomidoras (kas jums visiems yra su tais pomidorais – juk jie ne prie visko tinka, nesvarbu, ką jums sakė pardavėja turguje), o dar ant visko užpilta ryškiai geltono padažo, kokį įpratę matyti prie angliško „Coronation Chicken” patiekalo – iš tiesų tai majonezas su kario milteliais.
Negaliu patikėti, čia gal koks linksmųjų ir išradingųjų konkursas paprastiems patiekalams gadinti?
Vis dėlto ne. Vištienos vėrinukai (vaikiškas patiekalas) su gruzdintais bulvių veideliais (turbūt iš šaldiklio, bet tai nieko baisaus) pagaliau atrodo kaip nesugadinta nuobodaus vaikiško maisto klasika. Jauniausia valgytoja lapnoja ir džiaugiasi. Ne viskas taip blogai. Kaina – 16 litų.
Aš užsisakau mėsainį (29 Lt), kuris iš pirmo žvilgsnio lyg ir įspūdingas.
Tačiau vos palietus pigiausios fermentinio sūrio plokštelės paverčia bokštą čiuožykla, mėsos paplotėliai nušliuožia ant lėkštės, ir dalį jų suvalgau peiliu bei šakute. Pakramsnoju.
Bandelė man pasirodė ne kažin kokia (gal vasara, gal karšta – spėjo sudžiūti) ir pati mėsa nebuvo nei sultinga, nei kvapi, kokios tikėtumeisi iš mėsainio, kainuojančio visai nepigiai net ir J.Basanavičiaus gatvės mastu.
Keturiese už greitus pietus sumokėjome 143 litus 35 centus, įskaitant ir 6 litų 85 centų „aptarnavimo mokestį”. Lietuvoje tai nelabai matytas dalykas, bet man netrukdo.
Palikome ir arbatpinigių, nes pinigai – ne laikas, iššvaistęs visada gali užsidirbti dar, kaip pasakė vienas išmintingas žmogus, kurį kas rytą matau veidrodyje.
Šiam restoranui skiriu dvi žąsis iš penkių: keistų klaidų daug, ir grįžti nelabai yra dėl ko. Nebent dėl garsios muzikos iš garsiakalbio.
Andrius Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt
