Restoranas „Šturmų švyturys” įsikūręs prie Kuršių marių, buvusiame Kintų žvejybos uoste. Rasti nesunku (jau beveik privažiavus Ventės ragą matyti prie vieškelio), tačiau jis toli nuo pagrindinių kelių: vien nuo Šilutės – 23 kilometrai, o dar reikia nuvykti iki Šilutės, Lietuvos pakraščio.
Dalis restorano mėgėjų keliasi per marias iš Nidos (ypač kai pabosta Kuršių nerijos maisto banalybė) ir paskui ilgai pasakoja vieni kitiems, kiek sumokėję už perplukdymą: vienam žmogui į vieną pusę bilietas kainuoja 40 litų.
Prieš kelerius metus plaukėme iš Nidos aštuoniese ir sumokėjome kurortinio verslo atstovams 640 litų dar net nepradėję valgyti. Kitam tiek užtektų susimokėti už dvi savaites atostogų kokiame Juodkrantės sandėliuke.
Jei jums ši kaina atrodo baisi, „Šturmų švyturys” yra ne tiems, kurie labai skaičiuoja nuolaidų kuponus. Jei sveriant šviežią žuvį prieš kepimą jums knieti klausti, kiek tai kainuos, ko gero, ši vieta ne jums (pusė nedidelio starkio mums kainavo 88 litus ir buvo negaila).
Apsistojome nakčiai, nes čia pat yra ir viešbutis. Nereikėjo sukti galvos dėl vairavimo.
Viešbutyje už nakvynę reikia mokėti atskirai: nesitikėkite nemokamai pernakvoti vien todėl, kad daug suvalgėte ir išgėrėte. Mums nepavyko. (Galbūt todėl, kad neprašėme.)
„Šturmų švyturys” nesiruošia niekam pataikauti. Valgiaraštis labai trumpas ir visas telpa lauke ant mokyklinės lentos. (Vasarą šviežios žuvies pasirinkimas mažas, o rudenį – geriau. Be to, būna dar ir lašišų, jų kepsnių.)
Darbo laikas palyginti trumpas, nes viską apšokinėja viena komanda. Gėrimai – tokie, kokius šeimininkai mano esant reikalingus. Nėra degtinės, kad ir kaip jos maldautų atvykstantys rusai.
Buvo pastebėta, kad kai kurie jų atsiveža savo velnio lašų ir skanauja juos automobiliuose. Tokie burba, kad jiems nepataikaujama, bet už tokį užsispyrimą dar labiau gerbia šeimininkus ir paskui vėl atvažiuoja.
Vynas – tik baltasis, ir tik dviejų vynuogių veislių, o alus – vienintelės rūšies (16 litų už 0,75 litro butelį. Čia ne vieta pigiai prisiplempti – jau garbioji Vilniaus Užupio „Špunka” kraupina visus šykštuolius prašydama aštuonių litų už bokalą, o čia, prašom, ir šešiolika).
Viduje aiškiai matyti, kad restoranas su pamariu bendrauja ir siejasi tik per maistą ir per vaizdą už lango.
Šeimininkai – vilniečiai. Ir restorane, ir viešbutyje viskas per šviesmečius nutolę nuo kurortinio auksinių avinėlių purtymo stiliaus, ir ačiū jiems už tai.
Nepykite visi likusieji Kuršių nerijos ir pamario žmonės – jūs turite daug gerų bruožų, bet verslo svetingumo išmanymo tarp jų nėra.
Jūsų ribotas ir nemokšiškas poilsiautojų skabymo sportas yra tai, dėl ko daugelis degsite pragare. O čia, „Šturmų švyturyje”, yra kitaip. Čia skoningas Vakarų importas, ir net stilizuotas žvejo aplinkos interjeras atrodo skoningai, nebado akių, kaip ir popierinės servetėlės ant stalo su senu vokišku Ventės rago žemėlapiu.
Pradedame nuo žuvienės (22 litai už 600 mililitrų porciją keliems) – švelni ir kvapi. Primena pertrintą vištienos sriubą iš vaikystės.
Virėja įlašina žuvies ašarų ir pataria burti. Reikia sugalvoti norą. Turbūt labiausiai nepiktybiškas iš visų prietarų. Geriau nei vytintą žuvį į stalo kraštą daužyti, kad suminkštėtų. Iš tiesų žuvienė buvo puiki.
Po jos – perpelės „stroganina” (40 Lt). Pavadinimas skamba labai rusiškai, nes jis toks ir yra: užšaldyta žuvis labai plonai supjaustyta. Viskas būtų gerai, bet čia dar ir gudrus priedas iš marinuotų paprikų, pomidorų ir konservuotų žaliuokių – nieko ypatinga, visiems pažįstamos sudedamosios dalys, tačiau suderinta taip, kad geras patiekalas tampa įsimintinas.
Paklausiau, ar patys nuo žaliuokių smėlį valo. „Valom”, – sakė. Žaliuokės – iš Dzūkijos.
Panašiai pasakyčiau apie vasaros salotas (40 Lt): jokios egzotikos (nebent egzotika vadintume žuvies drebučius) – braškės, miško uogos, trešnės, kriaušės ir saldaus pieno sūris. Sugalvok tu man. Jūs tokias kur nors kitur Lietuvoje matėte? Ne. O kodėl? Sudedamosios dalys iš mėnulio atskraidintos? Ne, tiesiog kitur nėra vaizduotės ir profesionalumo.
„Šturmų švyturys” galėtų būti mokykla, kaip mąstyti virtuvėje. Tenudžiūsta ranka, be išmanymo kapojanti pomidorus ir agurkus dideliais gabalais ir drebianti ant lėkštės kaip „Šv.daržovių salotas”. Ne šventos tos jūsų daržovės, jei be išmanymo ruošiamos. Mokykitės iš šio restorano.
Pagrindinis patiekalas – starkis. Žuvį pats išsirenki iš tų, kurios sudėtos ant ledo. Mūsų pokylis nedidelis, todėl pasirenkame nedidelę žuvelę ir paprašome iškepti jos pusę.
Patiekta ant paprastos medinės lentelės žuvis daro įspūdį paprastumu, kvepia marių vandeniu ir daugiau niekuo. Jokio, apsaugok Viešpatie, fermentinio sūrio luobo arba grietinėlės padažo, kuriuo smaginasi tie, kurie neturi gerų sudedamųjų dalių ir prastas dangsto įvairiais priedais.
Čia trijų skonių padažai sudėti šone. Garnyras prie starkio (žiūrėkite nuotrauką) dar kartą liudija paprastumo pergalę: smulkiai supjaustyti kopūstai, agurkai, serbentai, mangai. Gaivu ir pritaikyta prie švelnios kaip oras marių žuvies.
Keturiese, išgėrę du butelius vyno ir kelis butelius alaus, su arbatpinigiais sumokėjome 494 litus. (Be gėrimų sąskaita būtų buvusi turbūt perpus mažesnė, bet juk atostogos, kartais galima atsipalaiduoti.)
Ar verta tų pinigų? Šimtu procentų, net ne-skaičiuojant šeimininko surengtos asmeninės ekskursijos į jo žuvų rūkyklą, čia pat, prie uosto. (Nežinau, ar visiems tenka tokia garbė, bet, manau, jei paprašysite, parodys ir jums.)
Šis restoranas kuria tai, kas pavyksta tik geriausiems: įspūdžius, prisiminimus, o trumpalaikį potyrį paverčia ryškia žyme, prie kurios norėsis grįžti, bent jau man. Penkios žąsys iš penkių.
Andrius Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt
