P.Koncejalovas nėra išrankus maistui. Jis vakarais mėgsta pasiruošti parduotuvėje pirktų koldūnų ar suvalgyti sumuštinį greitojo maisto restorane.
Bet darbo metu vyras kuria meno šedevrams prilygstančius ir šimtus litų kainuojančius patiekalus penkių žvaigždučių viešbučio „Kempinski Hotel Cathedral Square“ restorane „Telegrafas“.
Svarbus laimėjimas
„Lietuvos ryto" priedas „Sostinė“ su Pavelu kalbėjosi jo darbo vietoje – šiltoje restorano virtuvėje, kurioje vienas per kitą šūkčiojo Pavelo kolegos.
Į prabangaus restorano virtuvę P.Koncejalovas pateko ne iš tokios ištaigingos vietos – teko dirbti ir prekybos centro „Maxima“, ir užsienio užeigų virtuvėse.
„Jis geriausias“, – virtuvėje, kur darbuojasi Pavelas ir jo kolegos, per petį pratarė kitas meistras. O tai, kad jis tikrai geriausias, liudija iškovotas titulas.
Paruošęs užkandį, pagrindinį patiekalą ir desertą, P.Koncejalovas laimėjo konkursą „Jaunasis Lietuvos virėjas 2014“. Tai – labai svarbus laimėjimas virėjo profesijoje.
Gaminti paskatino motina
„Mano mama mėgdavo gaminti. Ji visą savo laisvą laiką leido virtuvėje ir mus lepindavo. Ji mane ir paskatino baigus mokyklą pradėti mokytis virėjo profesijos. Beje, kai ji dirbdavo, sau ir broliui gamindavau aš. Brolis iki šiol nemoka padoriai išsivirti dešrelės“, – juokėsi Pavelas.
Jo nuomone, geru virėju galima tapti tik tada, jei pasiseka papulti pas gerą virtuvės vadovą.
Pirmasis meistras, su kuriuo viename Vilniaus viešbučių dirbo Pavelas, pirkdavo ir skaitydavo labai daug užsienio literatūros apie kulinariją. Naujų dalykų meistras pamokydavo ir pavaldinius. Dveji metai su profesionalu sukrovė pirmąją patirtį.
„Pas tokį meistrą patenkama tik nusišypsojus sėkmei. Kartais praktikantai turi tik pašildyti mikrobangų krosnelėje koldūnus. Tokia ir būna ta praktika. Beje, pirmoji mano praktika buvo prekybos centre „Maxima“. Tačiau ten buvau tik vieną dieną“, – pasakojo P.Koncejalovas.
Virėjai parengiami prastai
Per kitą praktiką, į kurią siuntė profesinė mokykla, Pavelas su savo mokslo draugais turėjo kiauras dienas lipdyti tešlos krepšelius. Šimtais.
„Tos tešlos būdavo tiek daug ir tai būdavo taip nuobodu, kad mes neiškentę dalį jos išmesdavome per langą“, – pasakojo Pavelas.
Jis niekada nepamirš pirmųjų savo vadovo žodžių, kai pradėjo dirbti viešbučio virtuvėje. Meistras mokiniams pasakė, kad jiems reikia pamiršti viską, ko buvo mokyta profesinėje mokykloje, nes tai yra niekai.
„Ir tai tiesa, nes iki šiol visa teorija ir knygos, iš kurių mokoma, yra 40 metų senumo. Abejoju, ar kam nors aktualu išmokti daryti „Jūratės“ kotletus ar žuvies užpiltinį“, – kritikos mokymo sistemai negailėjo Pavelas.
Vaikino nuomone, profesinių mokyklų absolventams su tokiomis žiniomis tiesus kelias į vaikų darželius ar vidurines mokyklas kepti „Žemaičių“ blynų.
Kelis sezonus Pavelas dirbo Turkijos viešbutyje. Ten darbo sąlygos ekstremalios. Personalui tenka dirbti kone 60 laipsnių karštyje. Tokį pragarą užkuria įkaitusios viryklės, karščiu tvoskiančios keptuvės ir lauke tvyranti 30 laipsnių temperatūra.
Maistui nėra išrankus
„Aš esu neišrankus maistui. Vakare galiu ir koldūnų išsivirti, o ryte – susitepti sumuštinį su „Daktariška“ dešra. Aš nevalgau vien to, ką ruošiu restorane. Mėgstu ir picas, ir greitąjį maistą“, – sakė Pavelas.
Namuose žmonai ir sūnui valgį ruošia irgi Pavelas. Jam tai patinka daryti ne tik darbe. Jei šeimoje įvyksta barnis, vyras nešūkauja, mintis sudėlioja virtuvėje ruošdamas kokį nors patiekalą.
„Jeigu gaminu draugams, ruošiu tradicinius valgius. Tai paprasčiau ir sočiau, be to, visiems patinka. Jeigu patieksi ančių kepenėlių, draugai gali ir nesuprasti“, – nusijuokė P.Koncejalovas.
Jis pastebėjo, kad lietuviai nesikrato naujovių, tačiau mūsų šalies žmonėms patinka paprasti mėsiški patiekalai, patiekiami su bulvėmis ir daržovėmis.
Svarbi patirtis užsienio restoranuose
Andrius Užkalnis
Plataus profilio apžvalgininkas
„Dauguma žinomų lietuvių virėjų turi tarptautinės patirties, nes Lietuvoje rimtos virtuvių vadovų rengimo mokyklos kaip ir nėra.
Man sunku prisiminti nors vieną jaunesnės kartos virėją, kuris būtų žinomas, tačiau neturėtų tarptautinės patirties.
Turbūt niekas pasaulyje netampa geru virtuvės vadovu, prieš tai nepadirbėjęs virtuvėje kitų darbų. O geriausia – visų. Reikia mokėti gerai iškepti duoną ir mėsą, išdarinėti triušį ar žuvį.
Galų gale – taisyklingai pjaustyti daržoves. Išmokus svarbiausius dalykus, galima pradėti ir sunkesnius – derinti skonius ir panašiai.“
