Kai šiandienis pasaulis į priekį lekia kone kūlversčiais, sustoti ir pailsėti pravartu. Bet ne visada įmanoma. Iki darbo dienos pabaigos liko penkios valandos, o reikia atsakyti į dar 200 elektroninių laiškų? Ar tikrai tuomet svarbu, kad skrandis siunčia alkio signalą?
Dažnai dirbti tenka ir namie – o kas paruoš valgyti? Kas išplaus indus? Kas apskritai dar turi tam laiko?
Atsakymų į tokius klausimus 25 metų R.Rhinehartas ieškojo jau seniai. Ir rado: jaunas vyras pasauliui pristatė, jo paties žodžiais, „pirmąjį žmonijos istorijoje maisto pakaitalą“ – mišinį „Soylent“.
Maisto papildai, įvairūs kokteiliai nėra naujiena. Tačiau R.Rhinehartas tvirtina, kad „Soylent“ pritaikytas išskirtinai šiuolaikiniam gyvenimo būdui, kai skubama dirbti ir užsidirbti.
Pinigus leido maistui
2012 metų gruodį trys jauni amerikiečiai dirbo susigrūdę ankštame, klaustrofobiškame butelyje San Fransiske. Jie kūrė technologijų įmonę, kuriai buvo gavę 170 tūkst. dolerių. Trijulės planas buvo pasiūlyti rinkai nebrangius mobiliojo ryšio bokštus.
Projektas, taip ir neįgavęs pagreičio, žlugo. Bet vaikinai, kuriems buvo likę 70 tūkst. dolerių, nusprendė ir toliau mėginti kurti naujas idėjas – kol lėšos išseks. Bet kaip pasiekti, kad pinigų užtektų kuo ilgiau? Juk kainuoja susimokėti už būsto nuomą, spaudžia kiti mokesčiai. Amerikiečiai greitai susivokė, kad pagrindinė problema – maistas.
Pinigai seko greitai. Vienas jaunųjų verslininkų – R.Rhinehartas – greitai pradėjo nekęsti paties fakto, kad valgyti apskritai reikia.
„Maistas tapo tokia našta, – vėliau pasakojo R.Rhinehartas. – Per daug ir laiko, ir vargo. Mūsų virtuvė buvo labai maža, o indaplovės neturėjome.
Pradėjo maitintis „Soylent“
Turbūt nenuostabu, kad Džordžijos technologijos universitete elektros inžineriją baigęs R.Rhinehartas į maistą netrukus ėmė žvelgti kaip į inžinerinę problemą.
„Juk mums nereikia konkrečiai pieno, mums reikia aminorūgščių ir lipidų. Mums reikia ne duonos, o karbohidratų. Vaisiuose ir daržovėse yra mums reikalingų vitaminų ir mineralų, bet juk tai iš esmės vanduo.
Tai, kaip vartojame maistą gyvybei palaikyti, nėra efektyvu. Tokia sistema pernelyg sudėtinga, per brangi ir per trapi“, – dabar aiškina amerikietis.
R.Rhinehartas ėmė svarstyti: o kas, jeigu susirinkčiau svarbiausius cheminius komponentus? Atsitraukęs nuo stringančio technologinių projektų kūrimo, jis netrukus sudarė 35 gyvybei būtiniausių maistinių medžiagų sąrašą.
O tada jis prisėdo prie kompiuterio. Reikalingas medžiagas – daugiausia miltelių ir piliulių pavidalo – jis užsisakė internetu.
Visus 35 pirkinius R.Rhinehartas sudėjo į maišytuvą ir, įpylęs vandens, jį įjungė. Rezultatas – lipnus chemikalų skiedinys.
„Mišinį išgėriau tarytum kokį limonadą, – prisimena amerikietis, savo eksperimento rezultatą pavadinęs „Soylent“. – O tada pradėjau juo misti.“
Eksperimentas pasitvirtino
R.Rhineharto draugai į tokį sumanymą žvelgė skeptiškai. Vienas teištarė: „Tai labai labai keista.“ Jie ir toliau pirko produktus artimiausioje parduotuvėje.
Bet po mėnesio R.Rhinehartas apie šį eksperimentą papasakojo savo tinklaraštyje. Įrašą pavadino iškalbingai: „Kaip aš lioviausi valgyti maistą“ („How I Stopped Eating Food“).
Skaitytojams vyras atskleidė, kad cheminis kokteilis jam buvo „labai skanus, tarsi geriausi pusryčiai per jo gyvenimą“. Be to, R.Rhinehartas esą sėkmingai taupė pinigus. Anksčiau maistui jis per mėnesį išleisdavo 470, o dabar – vos 50 dolerių.
„Galiausiai fiziškai pasijutau kaip milijonų vertas žmogus. Pastebimai geriau atrodau: mano oda švaresnė, dantys baltesni, mano plaukai stipresni – dingo visos pleiskanos. 30 dienų burnoje neturėjau nė kąsnio, ir tai pakeitė mano gyvenimą“, – rašė amerikietis.
Kilo susidomėjimo banga
Susidomėjimo banga kilo greitai. San Fransisko įlankoje tokios naujienos pasigaunamos žaibiškai – po kelių savaičių pavadinimas „Soylent“ mirgėjo šimtuose jaunųjų verslininkų interneto forumų. Padėjo ir tai, kad cheminio kokteilio receptą R.Rhinehartas paskelbė viešai.
Silicio slėnyje jau 10 metų formuojamas „gyvenimo nulaužimas“ („lifehacking“) – būdas taip palengvinti buitinę naštą, kad liktų laiko iš tiesų svarbiems darbams.
Tad R.Rhineharto sukurtas „ateities maistas“ šiai bendruomenei puikiai tiko.
Vadinamieji gyvenimo programišiai iškart ėmėsi kurti savus „Soylent“ variantus. Antai tinkle „Reddit“ internautai kapojosi diskusijose, kiek į mišinį dėti magnio karbonato.
„Po kelių mėnesių suvokiau, kad mano sukurtas mišinys gali tapti naujos kompanijos pagrindu“, – teigė R.Rhinehartas.
Atstos nesveiką maistą
Aišku, naujam, šįkart potencialiai sėkmingam, projektui įsibėgėti reikėjo lėšų. Pirmasis užsibrėžtas tikslas buvo per mėnesį surinkti 100 tūkst. dolerių.
„Tačiau kai internete leidome skirti mums paramą, tokia suma mus pasiekė per dvi valandas“, – pasakoja R.Rhinehartas, kuris šių metų gegužės pradžioje jau palaimino pirmąją 30 tūkst. „Soylent“ vienetų siuntą klientams visoje Amerikoje.
Tiesa, R.Rhinehartas nenorėtų sutikti su jo produktui daugelio žiniasklaidos priemonių ir tų pačių entuziastingų internautų klijuojama „maisto pabaigos pranašo“ etikete.
Pagal tokią viziją pasaulyje kažkada turėtų nebelikti pigių picerijų ir dešrainių kioskelių, o virtuvėje kvepiančią duoną ir spagečius pakeis smėlio spalvos milteliai ir dumblini gėrimai.
„Bet mano mintis visai ne tokia. Juk daugelis žmonių maistą, kurį valgo, tuoj pat pamiršta. Tikiuosi, kad ateityje žmonija atskirs maistą, kuris reikalingas funkcionuoti, ir maistą, kuris suteikia malonios patirties ir yra vartojamas bendraujant su kitais.
„Soylent“ tikrai nepakeis – ir neturi pakeisti – mūsų sekmadieninių pietų. Mano kokteilis atstos šaldytas kesadilijas“, – tikina R.Rhinehartas.
Baisisi žemės ūkiu
Ir Amerikoje, ir kitur Vakaruose pastaraisiais metais iš tiesų kilusi nauja nerimo dėl žmonijos valgymo įpročių banga. Ilgimasi laikų, kai nebuvo genetiškai modifikuoto maisto, pramoninio žemės ūkio.
Pasiturintys vakariečiai vis dažniau renkasi tirštuosius egzotinių vaisių kokteilius, sorų salotas. Tradiciškai keisčiausioje Kalifornijoje restoranai maistą klientams ant stalo neša tiesiai iš šiltnamio – ragaujami patiekalai, nebemadingi dar nuo bronzos amžiaus.
Bet vidurinė klasė ir skurstantieji apie tokias įmantrybes negali nė pasvajoti. Daugelis priversti kęsti pigaus maisto pramonės padarinius – nutukimą, cukraligę ir kitokius sveikatos sutrikimus.
Taip, Jungtinės Tautos (JT) neseniai įspėjo, kad klimato atšilimas reiškia, jog gali pristigti maisto. Studijoje prognozuojama, kad per ateinančius 20–30 metų gerokai sumenks javų derlius, dėl žuvų migracijos ištuštės dalis žvejybos plotų, seks gėlo vandens ištekliai.
Bet R.Rhinehartas neliūdi – jis nėra didelis žemės ūkio gerbėjas, o ūkininkavimo plotus vadina „labai neefektyviomis maisto gamyklomis“.
„Mane pribaigia darbo jėgos poreikis. Ūkininkavimas yra vienas pavojingiausių, purviniausių darbų, kurį dirba skurstantieji. Reikia daug vaikščioti, nešioti, matuoti, skaičiuoti. O kam?“ – klausia verslininkas.
Jo įsitikinimu, „Soylent“ – pigesnė ir netgi sveikesnė alternatyva: juk atsisakant tikro maisto lieka tiek daug laisvo laiko, kurį galima panaudoti naudingiau.
„Soylent“ šalutinis poveikis nekvepia
„The New Yorker“ žurnalistė Lizze Widdicombe nusprendė pati įsitikinti, ką reiškia kasdien gerti „Soylent“ kokteilius. Per tris dienas moteris suprato, kad daugelis jai duotų patarimų iš tiesų naudingi.
Pavyzdžiui, „Soylent“ rytą skanesnis, jei kokteilis buvo naktį laikomas šaldytuve, – komponentai maloniai užšalę. Mišinio labai užsimanoma po aktyvios fizinės veiklos.
Tačiau nuvilia kvapas. „Kai išgėriau pirmąją porciją, savotiškas tešlos skonis ir kvapas smelkėsi visur – į burną, pirštus, veidą. Priprasti prie „Soylent“ turi ir skrandis – po kelių valandų jaučiausi kaip vandens pripildytas balionas“, – prisimena L.Widdicombe.
Be to, ji įsitikino, kad pradėjus vartoti „Soylent“ gali tekti kurį laiką vengti susitikimų su kitais žmonėmis ar net apskritai viešai rodytis. Kodėl?
„Tokia jau tiesa: pirmąją savaitę tikrai šlykščiai gadini orą, – žurnalistei dar anksčiau atskleidė vienas cheminio kokteilio gerbėjų Niujorke Erinas. – Problema nemenka. Kelias dienas negalėjau eiti į paskaitas.“
