Nors Vilniuje jau yra picų kaip Neapolyje („Jurgis ir Drakonas“), amerikietiškos versijos mėgėjai dar kūkčioja braukdami ašaras murzinais kumščiais. Vienas didžiausių pasaulinių tinklų „Pizza Hut“ (Lietuvoje jis bus privalomai pavadintas „Sūrio blyno pirkele“. Tačiau tik Aukštaitijoje – restoranai Žemaitijoje bus vadinami trobele, Suvalkijoje – stubele, jei patriotiškai nusiteikę Seimo nariai priims gyvenimo sulietuvinimo įstatymą) kol kas turi tik supaprastintą variantą, kuris nė iš tolo neprilygsta visos apimties versijai.
Valgęs tas amerikietiškas picas keliuose žemynuose, aš šiandien noriu prisiminti, ko Lietuva dar neturi. Nieko sudėtinga. Klausiu, ar mane laikraštis nusiųs kur nors Vakarų Europoje pavalgyti picos. Redaktorius sako, žinoma, jokio vargo, kur nori skristi? Pasirūpink, sako, kad tau užsakytų patogesnį viešbutį – juk aplankęs restoraną norėsi atsipūsti. Taip ir padariau.
Nyki, pilka ir pilna komunistų valdžios palikimo Vokietijos sostinė lietingą lapkritį nėra pati smagiausia vieta turistui (norisi lindėti minkštuose viešbučio pataluose), bet aš čia dirbu, o ne pramogauju: prie vienos didžiųjų Vakarų Berlyno aikščių – Potsdamo aikštės (Potsdamer Platz) mano išsiilgta picerija „Pizza Hut“.
Žmonių daugybė – kaip ir Lietuvoje, tinklinės picerijos populiariausios.
Kadangi šiandien nesveiko maisto vakaras, jokių salotų (jų yra valgiaraštyje, bet gal kitą kartą), kaip užkandį užsisakome načų („nachos“) – kukurūzų traškučių (4,90 Eur, arba 16,90 Lt) su bolonišku padažu ir sūriu.
Nepykite, bet namie juos padaryčiau skaniau: vokiečiai traškučius perkepė, jie išdžiūvę labiau nei baro lankytojo gerklė penktadienio vakarą, kai padavėja vis nesuspėja atnešti alaus.
Čia Vokietija, čia alų greitai atneša. Ir alus yra vietinis („Berliner Pilsner“) – čia picerijos pagarbos gestas šaliai, kurioje ji įsikūrusi. Vienintelis gestas.
Užsisakę didelę picą „Supreme“ su šonine, dešra, paprikomis ir sūrio kraštu (19,90 Eur, arba 68,66 Lt) suprantame, kad ją vargiai pavyktų suvalgyti ir dviese. Taip, ypatingo Amerikos skonio yra, kaip Dievas liepė, – ir tešloje, ir sūrių mišinyje. Kraštas blizga apteptas išplakto kiaušinio glazūra. Esu danguje. Tai, ko gero, geriausia amerikietiška pica už Čikagos ribų. Aš noriu gyventi Berlyne su tavimi, sakau savo lėkštei.
Vienos nežmoniško dydžio picos nepakako, o biudžetas šiandien nevaržo: antroji pica yra ypatinga, šiandien – specialus pasiūlymas. Tokios visą laiką nebūna. Man pasisekė.
Dešrainių kąsnelių pica („Hot Dog Bites“) kainuoja 12,90 Eur (44,50 Lt), atrodo kaip saulėgrąžos žiedas, tik vietoj žiedlapių – maži dešrainiai, iš tiesų – dešrelių gabaliukai, suvynioti į tešlą. Tai amerikietiškas išsidirbinėjimas (panašiai kaip zefyro gabaliukai, karamelės kąsneliai ir guminukai pusryčių javainiuose), ir jis yra puikus.
Tegul nebūna ribų vaizduotei. Kitą kartą norėsiu picos su mažais mėsainiais ant viršaus.
Tegul kiekvienas mažutis mėsainis sukasi aplink savo ašį grodamas Amerikos himną apie laisvųjų kraštą ir drąsiųjų namus.
Dėl tokio maisto dešimtmečiais alkani, pavargę, nusivylę žmonės iš viso pasaulio laivais plaukė į Ameriką, kad ten rastų geresnį gyvenimą ir geresnę picą.
Bendro įspūdžio smarkiai nesugadina nei vokiškai abejingas aptarnavimas, nei vidutiniška, gana pavargusi ir be širdies suprojektuota aplinka. Tiesą sakant, pasijuntame kaip prekybos centre, pavyzdžiui, kur nors Panevėžio „Babilone“ – viskas švaru, bet neįspūdinga, personalas itin nepersidirba ir aukščiau bambos nešokinėja, o padavėjos kalba su sunkiai suprantamu akcentu. Kuo ne Panevėžys?
Dviese su arbatpinigiais sumokėjome 55 Eur (189,75 Lt) ir į viešbutį nusinešiau didelę dėžę nesuvalgytos picos gabalėlių. Jei yra geresni ryto pusryčiai nei vakarykštė pica, aš jų nežinau.
Keturios žąsys iš penkių.
