Domėtis maistu ir kulinarijos istorija šį britą skatina ne tik smalsumas, bet ir verslas. Prieš trejetą metų į Lietuvą atvykęs gyventi anglas Vilniuje įsteigė ne vieną restoraną, tarp jų – „Druskos namus“, „The Lemon Tree“, „Le Butcher“. Be to, G.Sandersonas turi ir dar nerealizuotų idėjų, pavyzdžiui, įsteigti turgų, kuriame būtų nuolat galima įsigyti šviežio maisto.
Įgyvendino svajonę
G. Sandersonas su šeima į Lietuvą atvyko gyventi ir dirbti. Dar Didžiojoje Britanijoje vyras buvo užmezgęs ryšius su lietuviškomis kompanijomis, vadovavo bendrovei „Lietuvių sodyba“.
Viena iš atvykykimo gyventi į Lietuvą priežasčių buvo sena svajonė imtis restoranų verslo. Ši idėja britą lydėjo nuo vaikystės. Dar gyvendamas gimtojoje savo šalyje jis, kurį laiką dirbęs inžinerijos srityje, pradėjo gilintis į restoranų verslo subtilybes, dirbo restorano virtuvės šefu.
Pirmąjį savo restoraną „Druskos namai“ G.Sandersonas atvėrė prieš trejus metus Užupyje. Taip restoranas pavadintas ne tik todėl, kad druska yra kone svarbiausias daugelio patiekalų prieskonis. Pavadinimą lėmė ir tai, kad Užupis kažkada buvo vadinamas Druskos keliu į Polocką.
Pernai „Druskos namai“ pakeitė adresą ir iš Užupio buvo perkelti arčiau Rotušės, į Savičiaus gatvę, nes gera vieta labai svarbi sėkmingam restorano gyvavimui.
Kelių užsieniečių verslas
G.Sandersonas vadovauja ne tik „Druskos namams“. Neseniai viešbutyje „Campanile Vilnius Airport Hotel“ jo vadovaujama kompanija atidarė ir restoraną „The Lemon Tree“, o pernai sostinės Mėsinių gatvėje duris atvėrė ir jo bei dar trijų bendraminčių įsteigtas gurmaniškų mėsainių restoranas „Le Butcher“.
Be G.Sandersono „Le Butcher“ priklauso ir dviem prancūzams: Jonathanui Rollandui ir Marcui d'Erceville.
„Dėl to, kad restoranui vadovauja trijų skirtingų kultūrų atstovai, sprendimus priimti užtrunka ilgiau, bet rezultatai būna geresni. Skirtingų šalių patirtis leidžia visapusiškiau vertinti diskutuojamus dalykus“, – įsitikinęs G.Sandersonas.
„Le Butcher“ – ne vienintelis pastaruoju metu Vilniuje atsiradęs mėsainių restoranas, ir G.Sandersono tai nestebina.
„Mados keliauja iš Vakarų į Rytus. Pavyzdžiui, Anglijoje greitasis amerikiečių maistas buvo populiarus jau kurį laiką o dabar jį žmonės pamėgo ir čia. Dabar į Angliją iš JAV atėjo mada gaminti labai paprastus, bet kokybiškus patiekalus, pagardintus gerais padažais“, – pasakojo pašnekovas.
Trūksta kokybiškų produktų
G.Sandersonas mano, kad kol kas Lietuvoje sudėtinga turėti restoraną su nekintančiu valgiaraščiu, kuriame galėtų būti firminių patiekalų, nes čia sunku užtikrinti nuolatinį kokybiškų produktų tiekimą.
Nuolat susidurdamas su kokybiškų produktų stygiumi G.Sandersonas turi idėją įsteigti ūkininkų turgų, kuriame iš tų pačių tiekėjų nuolat būtų galima įsigyti kokybiškų ir šviežių produktų. Nors Vilniuje yra ne vienas ūkininkų turgelis, anot verslininko, restoranams jų produkcijos nepakanka. Čia galima nusipirkti maisto tik šeimos pietums paruošti.
Bičiuliai tapo konkurentais
G.Sandersonas – ne vienintelis britas, Vilniuje turintis restoranų verslą. Pernai piceriją „Jurgis ir drakonas“ sostinėje atidarė ir Tomas Nicholsonas, kurio sutuoktinė yra populiari žurnalistė, ne vienos kulinarinės knygos autorė Beata Nicholson.
Garethas su Tomu susipažino Vilniuje, nors abu britai kilę iš to paties Didžiosios Britanijos miesto. Dabar bičiuliai tapo konkurentais, bet tai netrukdo jų draugystei.
„Mes tiesiog dalijamės rinka, kuri kol kas nėra perpildyta restoranais. Mūsų tikslas yra išjudinti tą rinką, todėl jeigu aptinkame naujų gerų produktų, pasidalijame tomis žiniomis. Apskritai konkurencija yra puikus dalykas. Juk dėl jos daugėja gerų restoranų, turinčių skirtingą koncepciją“, – įsitikinęs pašnekovas.
Mato daug teigiamų pokyčių
Restoranų savininkas džiaugėsi, kad Lietuvoje ne tik daugėja puikių maitinimosi įstaigų, bet ir į gerą keičiasi ir jų lankytojai.
„Iš pradžių dauguma mūsų klientų buvo turistai iš užsienio. Per pastaruosius trejus metus padaugėjo klientų lietuvių, kurie vis geriau supranta, kas yra geras maistas. Manau, kad lietuvių apetitas kokybiškam maistui auga“, – pastebėjo britas.
Teigiamus pokyčius, pašnekovo nuomone, lėmė tai, kad lietuviai pradėjo daugiau keliauti ir taip susipažino su kitokiais standartais ir kita kokybe, sužinojo apie kitų šalių patiekalus.
„Vilniuje pagerėjo ir aplinka, atsirado daug naujų restoranų, kurie daro labai įdomius dalykus. Nemažai jaunų virtuvės vadovų įgyja patirties ir išsilavinimą užsienyje ir savo žinias pritaiko čia, grįžę į Lietuvą. Bendravau su šių restoranų savininkais ir manau, kad pagaliau Vilniuje susiformavo labai gera restoranininkų bendruomenė“, – teigė G.Sandersonas.
Turime kuo didžiuotis
Nors kažkada G.Sandersonas pats dirbo virtuvėje, dabar restoranuose nebegamina. Bet, kaip pats teigia, jaučiasi neatitolęs nuo virtuvės, nes planuoja meniu, rūpinasi maisto tiekimu.
Pastaruoju metu verslininkas daugiausiai gamina namuose. Bandė gaminti ir ne vieną lietuvišką patiekalą, pavyzdžiui, cepelinus.
Lietuviškos virtuvės pašnekovas nemenkina. Prisipažįsta, kad jam visai skanūs ir mūsų bulvių patiekalai: vėdarai, kugelis ar cepelinai. Brito nuomone, šie patiekalai gali būti puikiu kasdieniniu maistu, bet restoranams jie nelabai tinkami.
G.Sandersonas domėjosi lietuviškos virtuvės istorija ir mano, kad ji kur kas įdomesnė, nei pastarąjį šimtmetį išpopuliarėję cepelinai.
„Kažkada Lietuvoje turėjote puikius virtuvės šefus, kurie ruošdavo nuostabius patiekalus, pagardintus žolelėmis ir miško gėrybėmis. Labai svarbu kuo daugiau kalbėti apie tokio lietuviško maisto istoriją, ne tik apie patiekalus, kurie labiausiai išpopuliarėjo ir ėmė dominuoti tik sovietų laikais“, – įsitikinęs restoranininkas.
Kalbos barjeras netrukdo
Lietuvoje spėjęs įsitvirtinti G.Sandersonas teigia, kad jam smagu gyventi Vilniuje, kur jį ypač žavi senamiestis, viską supanti žaluma, žmonės bei tai, kad viskas yra nepaprastai arti, daugelį vietų galima pasiekti pėstutete.
Kol kas britas nespėjo gerai išmokti lietuvių kalbos, bet turimų žinių pakanka, pavyzdžiui, apsipirkti turguje ar nuvykti, kur reikia. Be to, Vilniuje jis lengvai randa žmonių, kalbančių angliškai.
„Man pasisekė, kad labai didelė čia gyvenančių žmonių dalis, ypač jaunesnių negu 40 metų, puikiai kalba angliškai. Žinoma, norėčiau laisvai kalbėti lietuviškai, deja, neradau tinkamo mokytojo“, – šypteli G.Sandersonas.
Ir nors gyventi Lietuvoje jam patinka, nenorėtų prarasti ryšių ir su gimtąja šalimi, tad svajoja kada nors su draugais atidaryti restoraną ir Londone, kad galėtų čia praleisti daugiau laiko.
