Ūkis vertinamas įspūdinga suma
Širvintų rajono pakraštyje, Griciūnų kaime, įsikūrusi D.Ėmužytė sėkmingai tvarkosi 100 hektarų teritorijoje.
Dideliame ūkyje, kuris jau seniai vertinamas įspūdinga suma, ganosi apie 600 ožkų. Savo sūrinėje Dalia gamina per 50 rūšių ožkų sūrius.
„Kiekvienas žmogus, turintis smegenų, ieško savo kelio. Iš pradžių man sunkiai ėjosi, likimas vis išbandyti norėjo. O dabar žiūriu, kad kuo tolyn einu, tuo lengviau“, – kalbėjo Dalia. Ji viliasi, kad likimas dar padovanos ir tikros meilės akimirkų.
Moderniame Dalios ūkyje jau yra sūrių gamybos cechas, rūkykla, tvartai, mėšlidė-srutidė, garažai, melžimo linija, traktoriai. Šiuo metu Dalia įrenginėja naują statinį, kuriame bus svečių namai, parduotuvė, restoranas.
Be ožkų, ūkininkė turi 15 avių, keturis arklius, septyniolika šunų, katiną, žąsų, vištų, triušių, keturis povus, dekoratyvinių balandžių.
Sparčiai besisukančiai D.Ėmužytei dideliame ūkyje darbuotis padeda samdiniai. Dalia neslėpė, kad šiais laikais surasti patikimų, nepiktnaudžiaujančių alkoholiu ir darbščių pagalbininkų yra tikras iššūkis, o neretai net neįmanoma.
Dalios gyvenimo ir ūkininkavimo istorija neįtikėtina. Tik ryžtas, valia ir beprotiškas darbštumas padėjo moteriai įgyvendinti savo svajonę.
Užsidirbti išvyko į Vokietiją
Vilniaus senamiestyje užaugusi Dalia nuo mažens jautė ypatingą meilę gyvūnams ir augalams. Tuo metu, kai daugelis mergaičių svajojo apie šokėjos ar aktorės profesiją, D.Ėmužytė buvo nutarusi tapti kiaulių šėrike.
Tuo metu miestietė kiaulės akyse nebuvo regėjusi. Nežinojo ir kaip atrodo ožkos, ir kad jos turi tik du spenius.
Dalios tėvai pedagogai vylėsi, kad duktė pasirinks jų kelią. Meniškos sielos mergaitė baigė Balio Dvariono muzikos mokyklą, fortepijono specialybę. Gabiai pianistei buvo prognozuojama fortepijono mokytojos vieta.
Tačiau muziką nustelbė biologija. Baigusi vidurinę mokyklą D.Ėmužytė tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute studijavo biologiją ir žemės ūkio pagrindus.
Gamtos vaiku save vadinanti Dalia džiaugėsi, kai nepriklausomybės pradžioje atsirado galimybė susigrąžinti sovietų nacionalizuotą senelių žemę.
1995 metais ji iš Kelmės atsikėlė žemę į Širvintų rajono pakraštį, arčiau Vilniaus. Kadangi žemė buvo prasta, apsisprendė auginti ožkas. Ne bet kokias, o čekų baltąsias, kurios duoda daug pieno, neturinčio specifinio kvapo, ir yra nereiklios pašarams.
Kad svajonė taptų realybe, Dalia išvyko į Vokietiją užsidirbti pinigų. Plušėjo karvių, kiaulių fermose, kunigo namuose prižiūrėjo jo seną tėvą. Per mėnesį lietuvė pramoko vokiškai.
Nors dirbti teko sunkiai, laiko atsirado ir aistringai meilei. Dalios mylimasis vokietis buvo vedęs, tad jų santykiai neturėjo ateities. Skausmingą meilę išgyvenusi Dalia po trejų metų sugrįžo į gimtinę.
Netrukus atsirado guodėjas
Netrukus pradėjo kurtis savo ūkyje – iškasė tvenkinį, pasodino liepų alėją, pradėjo statyti namą. Vienas iš statybininkų Daliai pradėjo rodyti išskirtinį dėmesį.
Tuo metu pradedančiai ūkininkei, kenčiančiai dėl prarastos meilės, reikėjo dėmesingo ir supratingo guodėjo. Šis kaip tik ir darbštus, nagingas buvo, ir mokėjo gražiai pašnekėti.
„Tada nemačiau blogųjų jo savybių. Buvau trisdešimties, troškau šeimos, pagalbininko ūkyje“, – prisimena Dalia.
Pajutusi, kad laukiasi kūdikio, ūkininkė apsidžiaugė. Tačiau džiaugsmą netrukus apkartino žinia, kad jos būsimo vaiko tėvas lankosi pas kitą moterį, kuri, kaip ir ji, irgi laukiasi.
Būdama septintą mėnesį nėščia Dalia nutraukė su juo santykius. „Išdavystės negalima pateisinti. Visoms moterims, kurioms taip nutinka, patarčiau nenusileisti savo principams ir negriauti gyvenimo“, – kalbėjo Dalia.
Prieš visiems laikams atsisveikindama su į pasaulį atkeliaujančio sūnaus tėvu D.Ėmužytė prie visų jo draugų skėlė jam antausį.
„Jis negalėjo man to atleisti, bet man jo atleidimo nereikia. Jis ne man padarė žalą, o savo vaikui, savo kraujui“, – kalbėjo verslininkė.
Pirmąsias ožkas įkurdino garaže
Nors jautėsi įskaudinta, nepuolė į neviltį. Nekreipdama dėmesio į artimųjų atkalbinėjimus, moteris su mėnesio sūnumi persikėlė į savo ūkį.
Buvo spalis. Namas dar nebuvo įrengtas, šildomas tik vienas kambarys. Tuo metu sodyboje nebuvo nei vandens, nei elektros.
Aplinkiniams miestietės užgaidos atrodė didžiausia beprotybė. Jie nesivaržydami sukiojo pirštą prie smilkinio ir laukė dienos, kada Dalia net neatsigręždama skuos iš kaimo.
O ji, nekreipdama į nieką dėmesio, nusipirko kelias ožkas ir įkurdino garaže. Ten suvežė ir šieną. Iš kaimynų pasiskolino kelias žibalines lempas – eidavo į garažą su tomis lempomis ir vis baimindavosi, kad šieno neuždegtų.
„Turėjau sumanymą ir ėmiausi jį įgyvendinti“, – sakė moteris, atlaikiusi juodžiausias dienas.
Pirmoji žiema buvo sunkiausia. „Vaiką užsidėdavau ant pečių, imdavau krepšį ir eidavau į maisto parduotuvę tris ar keturis kilometrus.
Automobilį turėjau, bet prastais keliais nebūdavo įmanoma važiuoti. Vandenį bidonuose atsiveždavau rogutėmis.
Tekdavo jas tempti tolokai per laukus, iš anapus plento, kur buvo šulinys. Ant pečių – vaikas, vienoje rankoje rogių virvė, kitoje – krepšys su duona.
Mano charakteris – kietas. Kad ir kiek mane spaudė, aš nieko neklausiau, nes beprotiškai norėjau čia gyventi. Maniau, jei neturėsiu pinigų, žeminę išsikasiu, bet liksiu čia“, – dėstė D.Ėmužytė.
Iš savo sūnaus tėvo Dalia pagalbos nė karto neprašė. Išdidumas neleido. O jis niekada ir nesisiūlė padėti motinai su vaiku.
„Nereikalavau alimentų. Buvo labai slogių minučių, buvo laikas, kai duonos neturėjau už ką nusipirkti, bet man pasisekė, kad sutikau gerų žmonių“, – pasakojo Dalia.
Žiemą vaikščiodavo kiaurais kaliošais
Moteris dažnai prisimena vieną kaimyną be piršto, kuris irgi daug skausmo gyvenime buvo patyręs. Nors buvo mėgėjas išlenkti taurelę, turėjo gerą širdį ir puikų humoro jausmą.
Kartais tas kaimynas padėdavo ūkyje. Moteris neturėjo už ką mokėti algos, tai bent pamaitindavo. Valgiaraštis niekada nesikeisdavo – bulvės ir ožkiena, duonos niekada nebūdavo.
Vieną dieną kaimynas pasisakė, kad porą dienų neateis.
„Na, maniau, ateis, kai galės. Po poros dienų pasirodė su rezgine, blaivus. Ir pradėjo iš jos traukti: man butelis alaus, kepalas duonos, traškučiai mano sūnui.
Pamatęs, kad turiu bėdų, jis nuėjo į kaimą, pasiprašė kažkam išmėžti tvartą, užsidirbo pinigėlių ir aprūpino mano šeimą duona“, – prisimena Dalia.
Tuo metu viską, ką turėdavo, ji atiduodavo ūkiui. Sau net batų nepirkdavo. Vaikščiojo žiemą su kiaurais kaliošais.
Pamatęs jos apavą kaimynas vėl pasakė, kad neateis porą dienų. Grįžęs padavė kareiviškus batus: „Žiūrėk, kokie stiprūs batai, ilgai atlaikys.“
„Tas vyras jau miręs, tačiau aš už jį visada pasimeldžiu“, – sakė D.Ėmužytė.
Persekiojo mistiški ženklai
Iš pradžių savo valdomis Dalia negalėjo didžiuotis. Visa žemė buvo apžėlusi žmogaus dydžio usnimis. Kai lauką šienavo, nebuvo matyti traktoriaus.
Visada čia gyveno neturtingi žmonės – žemė nederlinga, aplinkui pelkynai.
Šiose vietose būta daug savižudžių, žmonės piktnaudžiavo alkoholiu, paskęsdavo pelkėse. Kažkada čia buvo vokiečių kapinės, bet kai buvo tiesiama magistralė, viskas buvo išvartyta.
Dalia nepastebėjo, kad tose vietose vaidentųsi, tačiau mistinių ženklų, kurie leido suprasti, jog ji čia svetima, buvo apsčiai. Net buvo kilusi grėsmė sūnaus Edmundo gyvybei.
Nuo dvejų iki ketverių metų Dalios sūnus buvo net triskart patekęs į reanimaciją.
Pirmą kartą motinai trumpam nusisukus pasikalbėti su kaimynu dvejų metų berniukas kažkokiu būdu sugebėjo atidaryti vienu kamščiu užkištą ir dar kitu kamščiu užsuktą butelį su stabdžių skysčiu. Jis to skysčio paragavo.
„Negalėjau patikėti tuo, kas įvyko, nes ir suaugusiajam būtų buvę sunku atidaryti tą butelį“, – prisimena D.Ėmužytė, vaiką skubiai vežusi į reanimaciją.
Po to buvo dar blogiau. Vaikas imdavo nei iš šio, nei iš to rėkti nesavu balsu, jo plaukai pasistodavo piestu.
„Atrodydavo, kad jis nemato ir negirdi, ką jam sakai. Vaiko nebūdavo galima atplėšti nuo žemės, jis atrodydavo sunkus kaip suaugęs žmogus. Įsivaizduokite trejų metų vaiką, pakeliantį fotelį ar žurnalinį staliuką ir sviedžiantį jį ant žemės. Baldas suduždavo į šipulius.
Nuo tų laikų namie neliko jokių baldų. Buvau priversta kreiptis į parapsichologus. Atsirado vienas žmogus, kuris su komanda per kelis kartus viską sutvarkė. Neėmė iš manęs nė cento“, – neįtikėtiną istoriją pasakojo ūkininkė.
Dabar devyniolikametis Edmundas – pirmakursis studentas. Studijuoja verslo technologijas Kauno kolegijoje. Turi geras rankas – laisvalaikiu mielai remontuoja motociklus, automobilius.
Kol kas nesvajoja įsilieti į ožkų ūkį. Gal todėl, kad matė, kaip sunkiai jo motina skynėsi kelią į sėkmę.
Moka elgtis su ožkomis
Dalia sakė, kad visos jos ožkos yra įnoringos, bet ji žino, kaip su jomis apsieiti.
„Galėčiau būti gyvulių kalbos vertėja, – juokėsi ūkininkė. – Mane ir ožkas vienija simpatija moterų savarankiškumui ir valingumui.
Bandos vadė visada yra raguota ožka, niekada – ožys.
Žiemą vyksta vadės rinkimai, tiksliau, nuožmios kautynės tarp lyderių. Neretai tos kovos baigiasi kurios nors iš lyderių kraujo praliejimu.
Kai išrenkama vadė, visa banda jos besąlygiškai klauso“, – pasakojo Dalia.
D.Ėmužytė neturi vienos ar kelių numylėtinių. Tikina, kad visas ožkas labai myli. Jos ateina pas ją, aplaižo. Ypač tos, kurios sunkiai atsiveda naujagimius, jaučiasi dėkingos šeimininkei už pagalbą.
Jokiu būdu negalima nekaltai barti ožkos. Ji gali metų metus neatleisti skriaudos.
Apie Dalios ožkas būtų galima parašyti nuotykių knygą. Kai kuriomis istorijomis net sunku patikėti. Tačiau ožkų karalienė tikino, kad viskas yra tiesa.
Kartą iš ganyklos dingo apie 70 ožių. Dalia aplakstė aplinkui, pašūkavo, bet ožiai tarsi skradžiai žemės prasmego.
Galiausiai ūkininkei paskambino iš Dūkštų policijos ir pranešė, kad medžiotojų būrelio nariai vietos miškuose matė vaikštinėjančius ožius.
Dalia nuvažiavo į nurodytą vietą, bet ožių pėdsakai jau buvo atšalę. Po kiek laiko jai paskambino iš Širvintų policijos ir pranešė apie klaidžiojančius ožius.
Dvi dienas Dalia lakstė iš vieno miško į kitą. Galiausiai gavo pranešimą, kad Žaliosios girininkijoje, ties šeštuoju bokšteliu, ganosi ožių banda.
D.Ėmužytė iš namų ištempė išgerti mėgstantį darbininką, nors jis rodė nepasitenkinimą, kad nespėjo pataisyti sveikatos, įgrūdo jį į automobilį ir nuvežė gaudyti ožių.
Išlaipinusi jį prie bokštelio, pati nurūko apsižvalgyti.
„Grįžtu aptikusi ožius, o mano darbininkas šviečia iš pasitenkinimo. Pasirodo, jis susitiko medkirtį, kuris pamanė, kad jam prasidėjo baltoji karštligė. Mat kai įkaušęs prigulė miške po medžiu, atsibudęs baisiai išsigando, nes jį buvo apstoję balti ožiai. Sužinojęs, kad tai mūsų ožiai, medkirtys labai apsidžiaugė“, – šypsodamasi kalbėjo Dalia.
Dalia net tris kartus prie namų sodino liepų alėją, bet kaskart ožkos medžius nugrauždavo. Trūko kantrybė, ir moteris nutarė apsieiti be alėjos.
Galima sakyti, kad didžioji D.Ėmužytės svajonė išsipildė, – ūkis jau pastatytas ant kojų. Dabar būtų galima daugiau dėmesio skirti asmeniniam gyvenimui. Tačiau meilės žaizdos dar nėra užgijusios ir Dalia neskuba vėl bristi į jausmų jūrą.
„Ar jūs kur nors matėte meilę be skausmo, spyglių? Tačiau gerai, kad ją išgyvenau, be meilės būtų liūdna, ypač kai esi jaunas žmogus“, – kalbėjo Dalia.
Bet jeigu tik ūkininkė norėtų, kavalierių turėtų į valias – mat ūkyje dirbantys vyrai neretai rodo šeimininkei savo simpatiją.
Nežinia, dėl ko tie jausmai juos užplūsta, – trokštant saugesnio prieglobsčio, finansinės gerovės, patogumo, sotesnio gyvenimo ar ilgintis moteriško švelnumo.
„Vyrai, kurie pas mane būna ilgesnį laiką, prisiriša. Nežinau, ar tai meilė, bet tikrai yra pagarba. Būna, išvarau aš tuos žmones ir dvejus trejus metus neįsileidžiu į ūkį. Bet tik pašauk, iškart atlekia. Vadinasi, nesu bloga šeimininkė“, – juokėsi Dalia.
Ožkų karalienė neslėpė, kad ne vienas, pasižvalgęs po jos valdas, bandė rėžti sparną.
„Kaime girdėdavau visokių kalbų. Vienas priimtas į darbą ėmė girtis visam kaimui, kad tuoj mane ves. Kitas dievagojosi, kad tarp manęs ir jo – meilė begalinė. Buvo tokių, kurie sakė, kad galą sau pasidarys, jeigu aš juos atstumsiu“, – traukydama pečius kalbėjo D.Ėmužytė.
Tačiau nė vienas ūkio darbininkas nekrito Daliai į širdį.
O gal gandrai atneš meilę į Dalios sodybą? Daug metų gandralizdis buvo tuščias. Viena pažįstama ūkininkei pranašavo, kad kol ji bus viena, gandrai neatskris.
Tačiau jie pasirodė.
Savo žmogų atpažins
Žvelgdama į dabar jau ištuštėjusį gandralizdį Dalia sakė, kad apie šio lizdo gyventojus galėtų knygą parašyti. Ožkų karalienė gerai prisimena prieš kelerius metus vykusias gandrų vestuves.
Jaunoji buvo labai įnoringa, vis mėtė šapus, kuriuos į lizdą nešė rūpestingas jaunikis. Ūkininkė tada net pagalvojo, kad nieko gera nebus iš šios poros. Tik kai suskrido kiti gandrai ir pradėjo peštis, jaunoji ėmė rodyti prielankumą savo partneriui.
Dalia gandrus pavadino Surfinija ir Martynu.
Vėliau Surfinija žuvo, o Martynas įsitaisė kitą žmoną, su kuria irgi gražiai sutaria.
„Mano širdis yra surandėjusi, bet tikiu likimu. Manau, kad savo žmogų tikrai atpažinsiu. Jeigu likimas mane nubloškė net į Vokietiją, kur per mėnesį išmokau vokiškai, vadinasi, yra kažkas, kas tau duoda dovaną.
Bet negalėčiau būti su vyru tik tam, kad būčiau ne viena ar turėčiau prie ko prisiglausti. Aš turiu savo mylimojo vokiečio man padovanotą pliušinį šuniuką, tad kai trūksta jaukumo, jį apsikabinu – šilta ir gera“, – kalbėjo verslininkė.
Kam tie aukštakulniai?
Kaime Dalia pakeitė savo požiūrį ir į kitus dalykus. Puošeiva ji nebuvo ir jaunystėje, tačiau laikui bėgant išorinis blizgesys atsidūrė paskutinėje vietoje.
„Ne tik save, bet ir visus žmones pradėjau vertinti kitaip. Žvelgdama į išvaizdą nesprendžiu apie charakterį, įpročius, vertybes“, – tikino Dalia.
O dirbant ūkyje natūraliai išnyksta poreikis puoštis, nes nėra kur eiti su vakarine suknele ar aukštakulniais. Ožkų karalienė prisipažino, kad jos drabužių spintoje nėra nė vienos suknelės.
„Kam man aukštakulniai, jeigu aš turiu ragus? – nusijuokė. – Kai reikia eiti į ministeriją ar kokį nors renginį, pasipuošiu dalykiniu švarkeliu ir klasikinėmis kelnėmis. Bet kasdien neišlendu iš džinsų.“
Dalia keliasi su saule. Namuose nėra užuolaidų – lova stovi rytų pusėje, todėl atsibusti nesunku. Ūkininkė neprisimena, kada atostogavo. Gal tai buvo prieš ketvirtį amžiaus.
Prisipažino labiausiai pavargstanti ne nuo sunkaus, o nuo nemėgstamo darbo. Veikli moteris pati sukasi ir sūrinėje, pati veža produkciją parduoti į Vilnių ir Kauną.
Dalios ūkyje rugsėjo 19 dieną šeštą kartą vyksta „Gurmanų fiesta“. Šventėje žmonės gali paragauti sūrių, pieno, ožkų mėsos, pasiklausyti koncerto. Taip pat mados šou, per kurį pristatomi drabužiai ir meno dirbiniai iš ožkų kailio, odos.
