Dienraščio „Lietuvos rytas“ karikatūristas V.Jurkūnas – dar ir puikus kulinaras.
Receptų dailininkas semiasi iš antikvarinių knygų ir iš naujausių kulinarijos leidinių. Jų V.Jurkūnas sukaupė net 78.
Su anūkais dailininkas išmėgino lietuviškų koldūnų receptą, aptiktą 1897 metais Sankt Peterburge (Rusija) išleistoje kulinarijos knygoje „Podarok molodym choziaikam“ (išvertus iš rusų k. – „Dovana jaunoms šeimininkėms“).
Nors nuo prabėgusio laiko knygos puslapiai pageltę, viename skyriuje gerai galima įskaityti, kaip buvo gaminami „litovskije koldūny“ (išvertus iš rusų k. – lietuviški koldūnai).
O iš rankų į rankas keliavusi „Kucharka litewska“ (1904 m., išvertus iš lenkų k. – „Lietuvių virėja“) galiausiai pateko į V.Jurkūno namus. Šiuo leidiniu vyras džiaugėsi: „Tai visų, kurie turėjo tą knygą, palikimas.“
V.Jurkūnui smalsu senas knygas pavartyti ir dėl to, kad jam įdomu, kaip keitėsi skonis.
„Caro laikų virtuvė Rusijoje buvo įspūdinga. Maisto kiekis – milžiniškas. Jeigu pagal receptą reikėtų virti šaltieną, tektų ją ruošti turbūt vonioje“, – tvirtino pašnekovas.
1973-iaisiais išleistas „Namų ūkio vadovėlis“ išsiskyrė konditerijos receptais, tačiau dailininkas jais nesinaudoja: „Nesu saldumynų ruošimo meistras, šito aš nemoku.“
V.Jurkūnui geriausiai sekasi gaminti tuos patiekalus, kurių ruošimas ilgai neužtrunka, bet patiekalai greitai suvalgomi. Vienas tokių – koldūnai.
Taip pat greitai buvo suvalgytas ir paštetas, dailininko paruoštas pagal šių laikų prancūzo kulinaro Jacques’o Pepino receptą iš jo knygos.
Ar V.Jurkūnas valgį ruošia tik pagal knygas?
„O kodėl ne? Galima rasti daug įdomaus. Pavyzdžiui, konjaku užpiltos vištų kepenėlės, pagardintos česnaku, laikytos taukuose. Riebu viskas, užtat skanu.
Gardi ir sūdyta lašiša su žaliaisiais pipirais, citrinos žievele“, – apie tai, ką išmėgino naudodamasis J.Pepino receptais, pasakojo pašnekovas.
Polinkį gaminti paveldėjo
Tačiau neturint kulinaro gyslelės knygos nepadėtų. V.Jurkūnas, rodydamas savo močiutės nuotrauką, patikino, kad ji buvusi gera šeimininkė: „Skaniausius koldūnus, kiek prisimenu, darydavo mano bobutė.“
Gali būti, kad Vytauto polinkis suktis virtuvėje yra paveldėtas iš giminės. Tai dailininkui netrukdo su žmona Galina suktis virtuvėje drauge: „Prie viryklės išsitenkame.“
V.Jurkūnas patikino, kad gaminti valgį jį kadaise privertė vargas: „Kai užsinori valgyti, tai ir darai ką nors.“
Bet dailininko sūnūs Jonas ir Andrius negalėtų pasigirti esą geri kulinarai.
„Ant grilio ką nors iškepčiau, o daugiau ko nors paruošti nelabai galėčiau“, – šypsodamasis patikino vyresnėlis V.Jurkūno sūnus, banko tarnautojas Andrius, į gimtinę su šeima grįžęs atostogų iš Masačusetso (JAV).
Beveik du dešimtmečius už Atlanto gyvenantis A.Jurkūnas su žmona lietuve, Harvardo universiteto profesore, akių chirurge Ula augina tris vaikus – Tomą, Mią ir Sofiją.
Nors poros atžalos gimė JAV, taisyklingai kalba lietuviškai.
Vyriausia duktė dažniausiai primena artimiesiems, kad grįžus namo visi turi kalbėti lietuviškai.
Juolab kad pasiilgę anūkų už Atlanto dažnai apsilanko ir jų seneliai. Tad lietuvių kalba išeivių iš Lietuvos šeimoje skamba kasdien.
Koldūnų raitymo pamokos anūkams
Geriausios atostogos Tomui, Miai ir Sofijai – Vilniuje pas senelius. Nors V.Jurkūno vaikaičiai savaitę praleido Palangoje, kai kone kasdien lijo, smagiausias buvo pusdienis sostinėje.
Čia, savo namuose, supirkęs produktus pagalbininkų koldūnams ruošti laukė plačiai besišypsantis V.Jurkūnas.
Suskambus durų skambučiui pasigirdo smagus vaikų klegesys – senelis su Tomu sukirto delnais vyriškai pasisveikindami, Mia puolė jam ant kaklo, o jauniausioji Sofija bėgo pažiūrėti į katiną, tupintį ant palangės.
„Vyniosime koldūnus“, – prie darbo vaikaičius paragino V.Jurkūnas.
„Nemoku ruošti valgyti“, – prasitarė Tomas. Tėvas jam pakėlė ūpą: „Tai senelis išmokys!“
V.Jurkūnas prie stalo pritvirtino tešlos ruošimo mašiną – sukant rankenėlę jos lakštas suplojamas labai plonai. Šis itališkas aparatas jam atrodo patikimiau nei kočėlas, kuriuo dažna šeimininkė iškočioja plonai tešlą koldūnams ar virtiniams.
Kadangi koldūnų tešla turi būti kieta, ją ploninti kočėlu nebūtų labai lengva, tad itališku prietaisu tai padaryti galima lengviau bei greičiau.
„Liejant prakaitą viskas pavyks“, – tai, kad virtuvėje reikalingas ir kočėlas, užsiminė šeimininkas.
Karikatūristas galėtų pasitelkti ir pačių koldūnų gaminimo mašiną, tačiau po vieno bandymo jie pasirodė nevykę.
„Neapsimoka jos naudoti“, – ranka numojo vyras. V.Jurkūnui geriau suformuoti koldūnus pavyksta rankomis.
Sykį dailininkas tiek įsijautė į koldūnų raitymą, kad per naktį jų pagamino 320.
Ar menininkas ruošėsi puotai? Tikrai ne, juos sudėjo į šaldiklį, kad kada panorėjęs išsivirtų gardžius pietus.
„Esu atsargus žmogus, tačiau tikras šeimininkas maistą išbando su svečiais“, – kvatodamas patikino dailininkas.
Mokydamas anūkus raityti koldūnus V.Jurkūnas nestokojo patarimų: „Baikite žaisti! Geriau tešlos rutuliukus sudėkite į krūvą, kad jie nedžiūtų.“
Kol senelis plonino tešlą ir stiklinaite ruošė jos apskritimus, Sofija tarp pirštų žarstė miltus. Bet V.Jurkūnas jos nebarė, o tik šypsojosi pro ūsą.
V.Jurkūnui gaminti valgį nėra kančia, atvirkščiai, labai geras laisvalaikio leidimas.
Kai įprasta veikla pakeičiama kitokia, žmogus geriausiai pailsi. Tad laisvalaikiu dailininkas pieštuką ar teptuką iškeičia į puodus ir šaukštus. Tai darydavo ir anksčiau, kai sūnūs buvo maži.
„Atsimenu, su broliu sėdime prie televizoriaus, o tėvas mums ruošia valgyti – silkę kepa „Napoleono“ torto (sluoksniuotoje) tešloje. Ir jis vis atbėgęs duodavo paragauti, ar skanu“, – šypsodamasis tėvo kulinarijos bandymus prisiminė dailininko sūnus Andrius.
V.Jurkūnas šį kartą išvirus koldūnams taip pat nekantravo jų paragauti ir baiminosi, kad nebūtų mėsos nusūdęs.
Tačiau valgytojams nieko netrūko – koldūnų skonis buvo tobulas. O jam reikšmės turėjo tai, kad jautiena, paruošta su taukais, buvo sultinga, minkšta ir ne per sūri.
Prie patiekalo patiekiamas jautienos sultinys
V.Jurkūnas koldūnus gamino pasitelkęs receptą iš antikvarinės knygos „Podarok molodym choziaikam“. Lietuviški koldūnai patiekiami su jautienos sultiniu.
Knygoje rašoma, kad koldūnus reikia valgyti prieš sultinį. Bet dailininkas įsitikinęs, kad ir viena, ir kita geriausia valgyti kartu.
Tešlai reikės:
270 g kvietinių miltų ir 3 kiaušinių.
Į indą su miltais įmuškite kiaušinius. Rankomis išminkykite tešlą. Ji turi būti kieta. Kol ruošite įdarą, galite tešlą įdėti į šaldytuvą.
Įdarui buvo naudojama malta jautienos nugarinė su taukais. O jų geriausia įsigyti turguje perkant inkstus su taukais. Nuimkite taukus ir juos sumalkite mėsmale, sumaišykite su malta jautiena. Taukų reikia tam, kad įdaras nebūtų sausas, o koldūnai – sprangūs.
Pagal skonį gardinkite įdarą mairūnais, druska, pipirais.
Plonai iškočiokite tešlą. Ją paspauskite apversta stiklinaite – padarykite apskritimus.
Iš mėsos formuokite rutuliukus.
Rutuliuką dėkite į tešlos apskritimo vidurį. Pamirkykite teptuką į vandenį, juo suvilgykite vidinę apskritimo pusę – tuomet, kai formuosite koldūnus, jie geriau užsiklijuos ir įdaras nepabėgs.
Pirštu paspauskite mėsos rutuliuką, tešlos apskritimo galai susiglaus. Kraštus užraitykite.
Į pasūdytą verdantį vandenį sudėkite koldūnus ir virkite 15 minučių.
