Nors vegetariškas maistas ir dabar, ir anuomet naujovė nebuvo, žmones stebino, kad F.Lewando maistą be mėsos laikė tinkamesniu žmogui už mėsišką. Tuomet, kai Fania Vilniuje atidarė savo vegetarišką restoraną, o šalia jo įkūrė kulinarijos mokyklą, mieste ir visame regione vyravo Rytų Europos žydiškoji virtuvės tradicija, dar kitaip vadinama aškenaziškąja (pavadinimas kilo nuo žydų aškenazių, gyvenusių Šiaurės ir Rytų Europoje).
Šioje virtuvėje buvo nemažai mėsos produktų, riebių patiekalų, be kurių žydų šeimos stalas tiesiog buvo neįsivaizduojamas. Patiekalai be mėsos tada buvo siejami su skurdu ir nepritekliumi, o vegetarizmo idėjos, kurioms sklisti Didžiojoje Britanijoje dar 1847 m. buvo įkurta pirmoji Vegetarų draugija, Vilniaus nebuvo pasiekusios.
Didžiulį smalsumą ir nuostabą kėlė ir tebekelia ir F.Lewando išleista vegetariškų patiekalų knyga. Ji skaitytojus pasiekė 1938 metais ir buvo pavadinta „Vegetariškų-dietinių receptų knyga: 400 patiekalų, pagamintų išimtinai iš daržovių“ („The Vilna Vegetarian Cookbook“).
Knygos prakalboje virėja sako, kad reikėtų pradėti keisti žydžių namų šeimininkių sampratą, kad daržovės tinkamos valgyti tik tada, kai sunkūs laikai, nepriteklius arba gedulas. Pasak jos, daržovės – puikus mėsos pakaitalas ir sveikatai naudingas pasirinkimas. Knygos autorė tvirtino, kad kiekvienas žmogus turėtų stengtis bent pusę savaitės susilaikyti nuo mėsos.
Namų šeimininkėms Fania taip pat patarė visada švariai išplauti indus, naudoti tik aukščiausios kokybės maisto produktus ir geriausią sviestą, kurio gausu jos rekomenduojamuose patiekaluose. Pasak knygos autorės, labai svarbu patiekalus ruošti tiksliai taip, kaip ji yra nurodžiusi, o likučių neišmesti.
F.Lewando savo restorano lankytojus ir knygos skaitytojus tarpukario Vilniuje stebino tokiais patiekalais, kurie tik visai neseniai pasiekė ir mūsų stalą, išpopuliarėjo madingose greitojo maisto kavinėse.
Vegetariški suvožtiniai, kitaip dar vadinami burgeriais, kurių mada Lietuvą pasiekė ne taip jau seniai, F.Lewando knygoje aprašomi greta spurgų, sūrio pyragų ir daugiau nei dešimties skirtingų rūšių omletų. Fritatos, blynai su įvairiausiais įdarais ir didžiulis skyrius, skirtas salotoms, – tik dalis receptų, kuriuos savo skaitytojams siūlė pirmojo vegetariško restorano Vilniuje įkūrėja. Šie ir dar įmantresni patiekalai karaliavo ir jos restorane Vokiečių gatvėje.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui dingo Fanios kurtas pasaulis Vokiečių gatvėje. Legenda greičiausiai taip ir būtų nugrimzdusi į užmarštį, jei ne laimingas atsitiktinumas Velse: 1995 metais antikvarinių knygų knygyne pora smalsuolių atrado jidiš kalba parašytą „Vegetariškų-dietinių receptų knygą“ ir ją padovanojo Žydų mokslinių tyrimų institutui, iš Vilniaus persikėlusiam į Niujorką.
Čia knygą instituto bibliotekoje aptiko dvi moterys, lankiusios jidiš kalbos kursus. Jos suprato, kad rado didelę bibliografinę retenybę, ir pasišovė F.Lewando kūrinį perleisti iš naujo. Įtikinusios garsią kulinarijos knygų autorę, amerikietę Joan Nathan ir vertėją iš jidiš kalbos Eve Jochnowitz prisidėti, jos vegetariškų patiekalų knygai suteikė naują gyvenimą. „Vegetariškų-dietinių receptų knyga: 400 patiekalų, pagamintų išimtinai iš daržovių“ jau išversta ir į lietuvių kalbą.
F.Lewando likimas, kaip ir absoliučios daugumos Lietuvoje gyvenusių žydų, tragiškas, nors istorija galėjo pasisukti ir kitaip.
Fania gimė 1887 m. Šiaurės Lenkijoje, Vroclaveke, žuvų prekeivio ir namų šeimininkės šeimoje. 1901 m. dalis būsimosios kulinarijos žvaigždės šeimos emigravo į Angliją, o Fania liko tuometinėje Lenkijoje, vis dar valdomoje caro. Susituokusi su kiaušinių prekeiviu Lazaru Lewando, kilusiu iš Vilniaus, 1920 m. ji persikėlė gyventi į trumpam Lietuvos sostine tapusį Lazaro gimtąjį miestą. Vėliau pora nesėkmingai bandė emigruoti į Ameriką – dėl sužeistos Lazaro kojos kelias į Jungtines Amerikos Valstijas jiems buvo uždarytas.
Tiesa, Fania vis tiek nenustygo vietoje: žinoma, kad ji vadovavo košerinio vegetariško maisto virtuvei laineryje „MS Batory“, kuris plaukiojo nuo Gdynės (Lenkija) iki Niujorko nuo 1936 iki 1939 metų. Su ja kartu dirbdavo rabinas – prižiūrėjo košerinio maisto ruošimą.
1941 m. naciams okupavus Vilnių humaniškumo griuvėsiuose palaidota ir Fanios bei Lazaro legenda: manoma, kad iš nacių užimto Vilniaus bėganti pora buvo sulaikyta sprunkančių sovietų. Nuo tada jų likimas nežinomas.
Rugpjūčio pabaigoje Vokiečių gatvėje Lietuvos žmogaus teisių centro iniciatyva idėjos autorius, vokiečių architektas ir menininkas Gunteris Demnigas įrengė memorialinę lentą, skirtą F.Lewando.
Spalio mėnesį kaip tęstinė šio projekto dalis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ bus pristatyta Holokausto kine retrospektyva.
