Legendinę sporto laidą vedantis Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus vadovas V.Mačiulis prasitarė, kad jo mityba pusšimtį metų rūpinasi žmona, taip pat žurnalistė Teklė Mačiulienė (78 m.).
„Mano mamytė buvo puiki kulinarė – ruošė skaniausius valgius. Mano žmona nuo pirmų bendro gyvenimo dienų taip pat ne prasčiau tai daro. Na, nebent cepelinus mamytė skaniau išvirdavo“, – juokėsi V.Mačiulis.
Vyras pripažino, kad kulinarija taip ir nesusidomėjo dėl laiko trūkumo, rašo „TV antena“.
Jis nuo jaunystės nuolat skuba, daug dirba, įgyvendina naujas idėjas.
„Sudėtingų receptų pristatyti negaliu, o išsikepti kiaušinienę, šiek tiek pagardintą druska, tikriausiai sugeba kiekvienas“, – kuklinosi V.Mačiulis.
– Kaip prasideda jūsų rytas?
– Kasryt prabundu šeštą valandą. Žiūriu laidą „Labas rytas“, skaitau interneto portalus. Daugiau nei 50 metų negalėjau nė pamanyti, kad ateis toks laikas, kai ryte norėsiu gerti kavą.
Šį gėrimą vartoti pradėjau prieš 15 metų, kai buvo nustatytas hepatitas, tuomet iškilo bėdų dėl žemo kraujospūdžio. Nuo to laiko rytais išgeriu puodelį kavos.
Pusryčiams valgau košę arba mėgstamos kalakutienos kepsnį.
– O kavą lovoje geriate? Gal žmonai atnešate?
– Niekada. Mūsų namuose priimta gerti ir valgyti virtuvėje.
– Labiau mėgstate lietuvišką virtuvę ar traukia egzotiški valgiai?
– Man patinka lietuviška virtuvė, kurioje yra cepelinai, šaltibarščiai, kepsniai.
Vadinamieji gurmaniški delikatesai ne tik nevilioja, bet ir atgraso.
Kartą su vienu choru teko lankytis Šiaurės Korėjoje. Paskutinę viešnagės dieną sulaukėme kvietimo paragauti nacionalinių valgių. Vos atėjęs į restoraną, kuriame turėjome vakarieniauti, pajutau šuns kvapą.
Kai atnešė pirmąjį patiekalą, paruoštą iš žalios šunienos, išėjau iš restorano. Visą vakarą nieko į burną paimti negalėjau.
Prancūzijoje man vien nuo minties apie varlių šlauneles negera pasidaro. Tad apie jų ragavimą negali būti nė kalbos.
Nei užsienyje, nei Lietuvoje nemėgstu kitų šalių virtuvių restoranų.
– Saldumynus mėgstate?
– Kol nebuvo sutrikusi sveikata, šiltuoju metų laiku kiekvieną vakarą nusipirkdavau pusę kilogramo ledų ir žiūrėdamas televizorių juos sukirsdavau.
Valgydavau tortus. Arbatą saldindavau trimis šaukšteliais cukraus.
Dabar kavą ir arbatą geriu be cukraus, o ledus valgau labai retai ir mažomis porcijomis. Be to, pradėjau stebėtis, kaip žmonės gali valgyti tiek saldumynų.
– Ko visada galima rasti jūsų šaldytuve?
– Neriebios rūkytos jautienos dešros, pirktos iš pažįstamo ūkininko.
Nuo senų laikų mėgstu ir „Daktarišką“ dešrą, ją taip pat dažniausiai perku iš to paties ūkininko. Ji man skani ir viena, ir pakepta su kiaušiniene.
Anksčiau nevengdavau kiaulienos, tačiau pastaruoju metu vis dažniau ją keičiu kalakutiena. Šaldytuve visada galima rasti šios paukštienos – nuo krūtinėlės iki kumpių, sparnelių, dešros.
– Ar yra patiekalas, kurio negalėtumėte suvalgyti net už pinigus?
– Tikrai negalėčiau valgyti iš ką tik papjautos kiaulės kraujo išvirtos jukos. Jos nemėgstu nuo vaikystės.
