Jevgenijui tai buvo pirmas konkursas, kuriame jis dalyvavo individualiai kaip virėjas.
Skelbiant konkurso rezultatus išgirdęs savo pavardę vyras net apstulbo, nes nesitikėjo laimėti.
Anksčiau jis stebėdavo savo kolegas būdamas kitoje barikados pusėje.
Virėjų konkursas vilniečiui priminė olimpinės žaidynes, nes tvyrojo milžiniška įtampa.
Rengdamiesi olimpiadai sportininkai daug treniruojasi. Rungtyniaudami virėjai taip pat siekia parodyti savo meistriškumą, pavyzdžiui, naudodami tik tam tikrus produktus.
Geriausio virėjo titulą J.Volkovas pelnė už įvairių skonių suderinimą.
Jis labiausiai mėgsta gaminti žuvį, daržoves, jūrų gėrybes, ypač krevetes, bet darbe retai kas mato valgantį virtuvės meistrą.
Konkurso metu Jevgenijus negalvojo apie savo konkurentus, jis svarstė, kaip ištverti tas dvi valandas nedideliame kambaryje, kur yra krosnis, viryklė ir puodai.
Ringe J.Volkovui kai kas iškrito iš rankų, kai kas pridegė, bet jaudulį pavyko suvaldyti.
Trakuose įsikūrusio restorano „Apvalaus stalo klubas“ virtuvei vadovaujantis J.Volkovas kaip užkandį konkurso komisijai patiekė kobijos filė su salierų putėsiais, juodųjų česnakų, žiedinių kopūstų tyre ir kalendrų puta.
Kaip pagrindinį patiekalą, kurio privalomų produktų konkurso dalyviai iš anksto nežinojo ir gavo vadinamojoje juodojoje dėžėje, J.Volkovas gamino antieną su koše iš saldžiųjų bulvių ir juodųjų salierų bei slyvų padažu.
Kai kas po konkurso priekaištavo Jevgenijui: „Kiek tave pažįstu, tu sugebi per 20 minučių paruošti antieną, o šįkart užtrukai valandą. Kodėl?“
Jevgenijus nesunkiai paaiškino, kad pusę valandos sugaišo, kad galėtų nusiraminti, susikaupti ir tik tada imtis darbo.
Geriausio šalies virėjo konkursą, kurį kas dvejus metus organizuoja Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacija, laimėjęs Jevgenijus sėdėdamas mokyklos suole nė karto nepagalvojo apie darbą virtuvėje.
Maisto ruošimas jo netraukė, bet kai neįstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, teko suktis iš padėties.
Keturių vaikų šeimoje augusiam Jevgenijui atrodė, kad gilintis į gastronomijos paslaptis niekada nevėlu.
Nenorėdamas veltui praleisti metų, jis nunešė prašymą į Žirmūnuose įsikūrusią Vilniaus turizmo ir prekybos verslo mokyklą, kur buvo renkama nauja virėjų grupė.
Užuot graužęsis, kad neįstojo ten, kur norėjo, jis nutarė įgyti praktišką specialybę.
Bet gavus diplomą neužteko vien šios mokyklos žinių bagažo. Prieš 13 metų, kai Jevgenijus mokėsi virėjauti, jam teko studijuoti vadovėlį, išleistą 1983 metais.
„Mus mokė tik pagrindų, kaip pjaustyti maisto produktus, kaip juos virti. Daug ko išmokau vėliau, kai pradėjau dirbti profesionalia virtuvės įranga“, – prisipažino Jevgenijus.
Kulinaras niekada nejautė nerimo, kai keisdavo darbą į vis sudėtingesnį. Dešimtmetį ieškojęs savo vietos, kur galėtų atsiskleisti, dirbęs ir Vilniaus, ir Druskininkų restoranų virtuvėse, Jevgenijus pagaliau rado tai, ko norėjo.
„Apvalaus stalo klube“ Trakuose tapęs virtuvės vadovu, jis turi galimybę išbandyti save.
Jevgenijus įsitikinęs – geras virėjas turi ne tik sugebėti pagaminti skanų padažą, bet ir dirbti su komanda: mokytis lyderystės, pagarbos kitiems, būti nepakantus klaidoms, nes jos kenkia restorano vardui.
„Turiu numatyti, kada įdėti į šildytuvą lėkštes, ką privalo padaryti kiti virtuvės darbuotojai. Virėjas turi dirbti kartu su komanda, nes vienas lauke – ne karys“, – prisipažino Jevgenijus.
Darbe jis retai valgo, greičiau skanauja, nes nori būtų ramus, kad nenuvils savo klientų.
Jevgenijaus šeimoje didžiausia virėja yra žmona – jai jis užleidžia vietą virtuvėje.
Rytą pusryčiams ji palepina kiaušiniene, o grįžęs vėlai vakare vyras irgi randa žmonos paruoštą vakarienę.
Geriausias Lietuvos virėjas pasidalino savo receptu.
Sūrio kremas su grybais
Reikės:
83 g rikotos varškės;
66 g grietinėlės;
16 g parmezano sūrio;
1 kiaušinio baltymo;
2 kiaušinių trynių;
žiupsnio druskos;
15 g šitakių;
15 g rudųjų pievagrybių;
10 g trimitėlių;
60 g petražolių;
60 g aliejaus.
Rikotos varškę sumaišykite su grietinėle, tarkuotu parmezano sūriu, kiaušiniais ir druska iki vientisos masės. Supilkite į indą ir, įdėję jį į vandens vonelę, kepkite iki 90 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 10–15 minučių (kol sukietės).
Išvirkite ir užšaldykite mėlynųjų bulvių. Kai jos sušals, smulkiai sutarkuokite ant silikoninio pagrindo ir kepkite iki 80 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, kol išdžius. Taip gaunamas trapus lyg snaigių nėriniai bulvių „šerkšnas“.
Smulkiai supjaustykite petražoles ir suplakite su aliejumi bei druska. Perkoškite per smulkų sietelį – taip gausite sodrų žalios spalvos padažą.
Sustingus varškės masei, apkeptais grybais ir prieskoninėmis žolelėmis papuoškite visą kompoziciją, tarsi tai būtų miško paklotė žiemą. Bulvių „šerkšną“ taip pat apšlakstykite petražolių aliejumi.
