Ir tada susiformuoja mintis, kad aš čia dar sugrįšiu. Nors dabar rudens metas, tai netrukdo susikurti vaizdiniams, kaip smagu čia vasarą leisti laiką lauko terasoje. Vaizdas iš tokio aukščio atsiveria toks, kad pamiršti ir tai, kad užsukai čia pietauti.
Keistas jausmas, kai atėjus į restoraną tavęs nepasitinka administratorius, o tiesiog padavėja – barmenė viename asmenyje. Kaip po to pastebėjau, virtuvėje taip pat sukosi tik vienas virtuvės šefas, kuris įkūnijo ir virėjus, ir virtuvės pagalbinius, gal net ir indų plovėją.
Na, tuščia salė lyg nebyliai kuždėjo, pas mus puikiai tvarkosi ir du darbuotojai. Sutikite, kad lankytojai restoranui suteikia ne tik jaukumo, bet ir leidžia suprasti, kad maistas jame dažniausiai būna skanus.
Kad paneigtume ar pateisintume iškilusias abejones, mes turime patys paragauti čia siūlomų patiekalų. Kadangi meniu nėra didelis, o ir salėje esame tik mes vieni, neužtrunkame, kol užsisakome.
Pradėkime apžvalgą nuo elnienos ir miško grybų sriubos. Skambus pavadinimas išties neapgavo, bet tai truko tik ragaujant pirmus šaukštus sriubos. Po to visą skonį nustelbė prasimušęs druskos perteklius.
Pirmą persūdytą patiekalą visada stengiuosi pateisinti įsimylėjimu... Bet kai tos „perdėtos meilės“ surandi ir antrame patiekale, supranti kad meilė čia niekuo dėta.
Ešerio filė taip pat nuvylė, skonį gadino ir vėl per didelis druskos kiekis. Perlinis kuskusas buvo šaltas, jį buvo galima valgyti tik apipylus šalia patiektu padažu, ir taip jį kiek sušildžius. Nuotaiką pakėlė tik sviestinis burokėlis, atgulęs pokaituko ant kuskuso.
Tokie pat įspūdžiai laukė ir valgant šernienos išpjovą. Tiesa, patiekalas nebuvo persūdytas. Tik valgant susidarė toks jausmas, kad tas šerniukas jau prieš dvi dienas pagamintas laukė manęs šaldytuve, o atėjus garbei jam pasirodyti, buvo nevykusiai pašildytas.
Kadangi turiu draugų medžiotojų, puikiai žinau, kokio skonio būna ši mėsa. Iš virtuvės šefo tikėjausi daug daugiau. Dar kartą ačiū šalia patiektam padažui, juo apšlakstyta mėsa kiek suminkštėjo ir pasidarė valgoma.
Kaip dažnai būna, viliesi, kad finale visgi įvyks stebuklas, ir desertas padės reabilituoti restoraną. Bet pasirinktas moliūgų pyragas iš virtuvės šefo pasiūlymų, liaudiškai tariant, nužudė viltį. Pyragas nuo perdėto riebalų kiekio tiesiog vėlėsi burnoje. Negelbėjo net bandymas valgyti užsigeriant jį kava, todėl teko palikti net neįpusėjus. Maistas šiame restorane labai nuvylė...
Šalia įkurtas ledo baras taip pat stovėjo tuščias. Užsukus į vidų bandžiau suvokti, kokias viltis sudėjo žmonės į šią vietą, ją kurdami. Ir pasidarė graudu matant, kaip greitai nusviro rankos. Gaila, kad sudėjus tiek svajonių, pinigų sustojama pusiaukelėje ir nepuoselėjama toliau. Kad nesistengiama dėl restorano vardo, tiesiog stebima, kaip jis miršta. Graudu, kad tokioje gražioje vietoje įsikūręs restoranas priverčia nusivilti, o ne ilgai prisiminti šią vietą minint geru žodžiu.
Esu optimistas, tad tikiuosi, kad restorano savininkai ras savyje jėgų ir klaidas pataisys. Tiesiog reikia profesionalių darbuotojų tiek salėje, tiek virtuvėje.
Vertinimas:
Interjeras – 8,
Švara - 8,
Aptarnavimas - 5,
Maistas - 3.
Iš viso: 24 balas (vidurkis – 6).
Tad 3 nagučiai „Aero gallery“.
