Palikęs žmoną ir 4 metų dukrą Karakase 31 metų virėjas R.Gomezas nuo pavasario ruošia savo šalies patiekalus Vilniuje. Jis kepa tortus, venesuelietiškus sumuštinius, arepas ir gamina čimičiurio padažą.
Virėjas dirba Vilniuje, o jo vadovas sėdi Karakase ir per vaizdo kamerą stebi, kas vyksta jo mažoje kavinėje Totorių gatvėje.
– Kaip atsidūrėte kitoje pasaulio pusėje, Vilniuje?
– 11 metų dirbau virėju savo gimtinėje Venesueloje. Pastaruosius septynerius – kaip vyriausiasis virėjas.
Mano specializacija – venesuelietiški patiekalai.
Taip susiklostė, kad vienas verslininkas iš Karakaso nusprendė įkurti Vilniuje venesuelietiškų patiekalų kavinę ir mane pasamdė vyriausiuoju virėju.
Vilnius tapo pirmuoju Europos miestu, kurį aplankiau ir kuriame apsigyvenau. Ar buvo sunku pritapti? Ne, mes, venesueliečiai, esame labai lankstūs ir sugebame įsitvirtinti svetimuose kraštuose.
– Kavinėje praleidžiate ištisas dienas, dirbate vienas, esate iš Karakaso stebimas vaizdo kamerų. Ar tai netrikdo?
– Prie vaizdo kamerų esu pripratęs, todėl nejaučiu jokių nepatogumų. Mano darbą kavinėje stebi dvi kameros.
Su savo viršininku bendrauju kompiuteriu.
– Ką žinojote apie Vilnių iki čia atvykdamas?
– Žinojau, kad sparčiai kyla jūsų ekonomika, kad jūs priklausote Europos Sąjungai. Be to, girdėjau, kad gerbiate užsieniečius ir čia saugu gyventi.
Be to, girdėjau, kad čia mažai nusikaltimų.
– Venesueloje nesijaučiate saugus?
– Mano šalyje nėra saugu. Karakase didelis nusikalstamumas. Buvau ir aš tapęs auka – porą kartų buvau apiplėštas.
– Kuo išsiskiria venesuelietiška virtuvė?
– Kukurūzais. Iš jų ne tik gaminamos arepos, bet ir kepami tortai. Taip pat naudojame daug plantanų, bananų, kurie patiekiami prie pagrindinio patiekalo arba kaip desertas.
Venesueliečių virtuvė išsiskiria sriubomis. Tiesa, kiekviename Venesuelos regione dominuoja vis kitokie patiekalai. Kuo arčiau Karibų jūros, tuo daugiau įvairių žuvies patiekalų.
– O ką Vilniuje gaminate iš savo šalies patiekalų?
– Dažniausiai gaminu arepas. Tai iš kukurūzų miltų pagaminta bandelė su įvairiais priedais: kiauliena, žuvimi, daržovėmis, dešrelėmis.
Kimšti arepas galima įvairiausiais priedais. Vilniečiai dažniausiai prašo, kad pasiūlyčiau priedų savo nuožiūra.
Arepas taip pat patiekiu su čimičiurio padažu, pagamintu iš kapotų pomidorų, žolelių, aliejaus, petražolių ir acto.
– Arepos valgomos tik per pietus?
– Galima valgyti ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei. Venesueloje tai visai normalu.
– Atskleiskite, kokį savo šalies patiekalą mėgstate gaminti labiausiai.
– Sakyčiau, Margaritos saloje išgarsėjusį žuvies pyragą, kimštą mažo kiauninio ryklio mėsa.
Kiauniniai rykliai yra paplitę atogrąžų kraštų jūrose. Pateikiame šį patiekalą su plantanais, kurie yra lyg dideli bananai.
Venesueloje paprasta tai pagaminti, ir aš pasiilgstu šio patiekalo. Jis nepaprastai skanus.
– Artėja didžiosios metų šventės – Kūčios ir Kalėdos.
Kaip jas švenčiate Venesueloje?
– Per Kūčias, priešingai nei Lietuvoje, valgome mėsiškus patiekalus. Yra paprotys kuo vėliau šeimai susėsti kartu prie stalo – kartais net 22 val., nes daug kas dirba iki vėlumos.
Keli patiekalai, kurie tuo metu puošia stalą, yra „Pan de Jamon“ – duonos vyniotinis su kumpiu, alyvuogėmis ir razinomis. Būna kiaulienos kepsnys „Pernil“ – jis pateikiamas su keptuvėje likusiu padažu.
Ypač laukiamas kukurūzų tešlainis „hallaca“, kimštas kiauliena arba vištiena su svogūnais ir alyvuogėmis. Tada visa masė įvyniojama į banano lapą ir verdama. Kai paragauji šio patiekalo, šauki: „Kaip skanu!“ Tai nepakartojamas skonis. Kai kur Venesueloje šis patiekalas patiekiamas su žuvimi vietoj mėsos.
– Kokie lietuviški patiekalai jums patinka?
– Ne tiek daug esu jų ragavęs. Patinka kugelis su grietine. Esu ragavęs ir cepelinų, ir kibinų, ir bulvinių blynų. Bet blynai per sunkūs mano skrandžiui.
Dar nebandžiau lietuviškos rausvos sriubos (šaltibarščių. – Red.). Visi sako, kad labai skani. Taip pat norėčiau susėsti su lietuvių šeima prie Kūčių stalo ir paragauti patiekalų, kurie ruošiami tik šiam vakarui.
Taip pat ketinu paskanauti šakočio. Matau maisto parduotuvėse, bet dar neteko ragauti. Esu užsiėmęs, paskendęs darbuose, tad neturiu daug laisvo laiko kulinarinėms kelionėms.
– Jums gaminti maistą – tik darbas ar ir malonumas?
– Man tai teikia didžiulį malonumą. Kai gaminu, perduodu dalį savęs, savo sielos. Mes, profesionalūs virėjai, turime palikti visus rūpesčius, blogą nuotaiką už virtuvės durų.
Kai dirbi virtuvėje, reikia sutelkti visas mintis į maisto gamybos procesą. Juk žmonės moka už maistą ir nori paragauti kai ką skanaus, ką virėjas sukūrė.
Kartais nelengva įveikti blogą nuotaiką, bet būtina tai padaryti, nes kitaip tai turės neigiamos įtakos maisto skoniui.
Tiesa, to niekas nemoko, tai išmokstama dirbant.
– Kuri pasaulio virtuvė jus žavi labiausiai?
– Mėgstu japonų virtuvę. Moku gaminti ir gaminu sušius. Svajoju, kai susitaupysiu pinigų, apsilankyti Japonijoje.
– Jūsų kavinė sekmadieniais neveikia. Ką veikiate tomis dienomis?
– Ilsiuosi. Norėčiau gaminti maistą savo šeimai, tačiau šiuo metu ji gyvena Karakase. Tikiuosi, kad atvyks kitais metais ir mes būsime visi kartu.
Mėgstu pasivaikščioti po Vilnių. Neseniai apsilankiau KGB muziejuje Gedimino prospekte.
Svarbu ne tik vietiniams, lietuviams, žinoti savo istoriją, bet ir atvykstantiems užsieniečiams.
– Ar yra mieste tokių vietų, kurias jau pamėgote?
– Man labai patinka Aušros vartai. Kasdien eidamas į darbą einu pro šią šventovę. Ten tikrai labai gražu.
Mėgstu parkus, Bernardinų sodą. Pastebėjau, kad vilniečiai prižiūri parkus, kitas lankytinas vietas ir stengiasi nešiukšlinti.
Karakase gerokai netvarkingiau. Žmonės Venesueloje ne tokie dėmesingi gamtai kaip čia, Lietuvoje. Gal todėl, kad pas mus nuolat saulėta, todėl žmonės mažiau vertina žalumą?
– Ar mokotės lietuviškai?
– Kol kas tik noriu išmokti lietuviškai. Kai tik pasitaupysiu pinigų ir turėsiu daugiau laiko, reikės užsirašyti į kursus.
Dabar esu labai užsiėmęs.
– Ilgai būsite Lietuvoje?
– Manau, kad čia liksiu visam laikui. Ketinu praleisti visą likusį gyvenimą Lietuvoje, žinoma, jeigu politinė situacija išliks stabili. Juo labiau kad šiuo metu Vilniuje nėra jokios konkurencijos Pietų Amerikos virtuvės srityje.
Vilniuje yra tiktai meksikietiškas restoranas, bet mūsų virtuvės skirtingos. Be to, čia saugu, tylu, o vilniečiai – draugiški žmonės.
