Laidos „Po darbų“ („Lietuvos ryto“ televizija) vedėjai Ž.Vaškytei-Lubienei virtuvė – tarsi kūrybinė erdvė, kurioje ji žaidžia su prieskoniais, skoniais, kvapais, naujų derinių ir įkvėpimo vis pasisemdama iš kulinarinių knygų ir interneto.
Ypač kai gimė vaikai – dukra Frida (5 m. 9 mėn) ir beveik trejų metų sūnus Herkus – žurnalistė vis dažniau ėmė eksperimentuoti virtuvėje.
Gaminti mėgsta ir jos sutuoktinis. Živilė sako, kad neretai būtent Edgaras užlenda pirmas prie viryklės. Užtat per šventes pora iš anksto pasiskirsto, kad vyras gamins pagrindinį patiekalą, o ji – desertą.
Ir kartais kaip tyčia, kai jau laukia svečių, moteris sugalvoja pirmą kartą kepti kokį nors pyragą ir tada su nerimu laukia – ar iškils tešla, ar ne?
– Mėgstate netikėtumus ar esate planuojanti šeima?
– Pas mus viskas vyksta netikėtai! (Juokiasi.) Neretai planavimas sukelia daugiau streso nei netikėti sprendimai. Bet turime mažų tradicijų ir jų laikomės. Pavyzdžiui, savaitgaliais, jei tėtis nekoncertuoja, išeiname į svečius arba patys pasikviečiame jų, einame į restoraną.
Stengiuosi, kad visa šeima vakare susėstų prie stalo. Kad būtų staltiesė, įrankiai. Vyras jau priprato, kad man to reikia, nes jam užtektų ir kuo paprasčiau, svarbu – maistas.
O aš esu jau ir vaikus įpratinusi, kad reikia atsisėsti, turi būti servetėlės, užsidegame žvakę, palinkime vienas kitam skanaus ir tada valgome. Vakarienės metu pasidalijame dienos naujienomis, kaip kam sekėsi. Juk darželyje valgant kalbėti draudžiama, o namie – atvirkščiai.
Mano šeimoje buvo tradicija – visi susėsdavome prie stalo, tada būdavo patiekiama vakarienė. O savaitgaliais visi kartu ne tik vakarieniaudavome, bet ir pusryčiaudavome, pietaudavome.
Mano mamai tai būdavo svarbu, todėl ir man tai tapo natūralu. Edgaro šeimoje sėdėjimas kartu prie stalo nebuvo sureikšminamas, tad kai mudu susituokėme, jam buvo naujovė, kad vis jį pasodinu.
– Jūsų vyras neslepia, kad dėl mitybos yra įnoringas. Jam sunku įtikti?
– Jis iš tikrųjų išrankus. Kartais tiksliai žino, ko nori, ir netingi nuvažiuoti iki parduotuvės reikiamų produktų, o grįžęs pagaminti ir suvalgyti. Prie to jau esu įpratusi, tai man atrodo normalu.
Šeimos, kur vyrai valgo tai, kas padedama ant stalo, gal to ir nesuprastų. Tačiau nėra taip, kad jo skoniui sunku įtikti.
Juk visi turime mėgstamų patiekalų, ir kai valgome kartu, vieni jaučiasi palepinti, kiti ne.
– Jau daugiau nei dešimtmetį maitinatės vegetariškai. Ar aplinkiniams jūsų mityba vis dar kelia klausimų?
– Pamažu aplinkui savaime atsirado daugiau į mus panašių žmonių. Bet kai patenki į daugumai įprastą terpę, supranti, kad pats jau gyveni savame burbule.
Tada kiti klausia: o ką jūs valgote?! Sakau: viską, išskyrus tą, tą ir tą. Tiems, kurie valgo viską, turbūt atrodo, kad esame save suvaržę, gal kankinamės.
Tačiau jau seniai nepuolu įrodinėti, kad yra visiškai kitaip.
Sulaukiu žinučių ir iš nepažįstamų žmonių su prašymais patarti, pavyzdžiui, kokį maistą vaikams gaminti, ką daryti, jei trūksta geležies, kuo pakeičiame vieną ar kitą produktą, kurio nevartojame.
Mielai dalijuosi patirtimi, nes ypač vaikus auginant kartais reikia pasukti galvą, kaip jų mitybą padaryti kuo visavertiškesnę, kaip patiekti vaikui maistą, kad jis jį priimtų. Bet čia turbūt kiekvienos mamos gudrybė vis kitokia, kaip žaidimo forma įkalbinti vaikus valgyti sveikus produktus, kuriuos jie mažiau mėgsta.
Nuo mažens vaikams nedaviau jokių saldainių ir šokolado. Bet vietoj jų pasiūlau sveikesnių saldumynų – be cukraus ar su agavų sirupu. Žinoma, vasarą valgome ledus, bet irgi susitariame, kad tik tam tikromis dienomis.
Jei einame kur nors, kur gali būti nesveikų saldumynų su cukrumi, dažikliais, savo vaikams paimu tokių, kokių galiu jiems duoti. Ir jie laimingi.
– Ar reikėjo daug pastangų pereiti prie vegetariškos mitybos?
– Priešingai. Kai manęs to paklausia, man atrodo, kad visada taip ir buvo. Nepamenu jokio perėjimo. Tenka girdėti, kad vienus žmones keisti mitybą priverčia sveikatos sutrikimai ar kitos priežastys ir jiems reikia atsisakyti ankstesnių įpročių, kad kažką privaloma valgyti.
Bet aš suprantu ir tuos vyresnius žmones. Juk anksčiau nebuvo tokio pasirinkimo, tiek produktų, tiek žinių. Visiems būna skirtingai. Man tai atėjo natūraliai.
Jau praėjo pakankamai laiko, kad galėčiau ir sau, ir kitiems pasakyti: šis kelias man tinka, o kitiems leidžiu gyventi taip, kaip jie nori. Niekam neperšu savo gyvenimo būdo.
Neretai mano pasisakymus šia tema žmonės priima tarsi nurodymą, piršimą kitiems daryti taip, kaip aš darau. Nieko nenoriu perauklėti. Yra žmonių, kurie mąsto apie pokytį ir jie patys ieško kokio nors postūmio, tarsi patvirtinimo, kad taip galima gyventi.
– Šiuolaikinės mamos išbando įvairius metodus – reguliuoja vaikams grafiką, neleidžia dieną miegoti, kad geriau miegotų naktį, kitos visai nedrausmina vaikų. Kokia jūsų filosofija?
– Nuo pat gimimo leidžiu gyventi vaikams taip, kaip jie nori. Kai gimė Herkus, buvo prasidėjusi banga nusipirkti kokią nors knygą apie vaikų auginimą ir nusibraižius lentelę kišti vaiką į tuos rėmus, kad galėtum susidėlioti savo dienotvarkę.
O aš esu iš tų mamų, kurios gali atsisakyti kažkokių veiklų tam, kad vaikui būtų geriau. Nes aš puikiai suprantu, kad vaikai užaugs ir tada galėsiu eisi į parodas, į filmus, kiek tik norėsiu. Tuo metu mažas vaikas kas akimirką keičiasi ir man didesnė vertybė yra tai stebėti.
Esu iš tų mamų, kurios gali atsisakyti kokios nors veiklos, kad vaikui būtų geriau. Puikiai suprantu, kad vaikai užaugs ir tada galėsiu eiti į parodas, filmus tiek, kiek norėsiu. Mažas vaikas kas akimirką keičiasi, ir man didesnė vertybė tai stebėti.
Esu labai atsidavusi motinystei. Toks mano supratimas, pasirinkimas. Kai vaikus bandoma derinti prie suaugusiojo gyvenimo, kyla klausimas, kokia vaiko atėjimo į šį pasaulį prasmė, jei moteris nieko nenori keisti?
Laukiau vaikų, nes norėjau, kad gyvenimas pasikeistų. Ir jis tikrai pasikeitė. Dabar suprantu, kad galiu gyventi be daug ko, bet be vaikų jau gyvenimo nebeįsivaizduoju.
Domiuosi tokiais dalykais kaip energetika, prisirišimas, klausimais, kodėl vaikas ateina į tavo gyvenimą. Man atrodo yra rizikinga vaiką mėginti įtalpinti į dirbtinius rėmus.
– Tai jūsų namuose griežtų taisyklių nėra?
– Šeimoje esame susitarę, kad mama yra guodėja, o jei reikia ką nors griežčiau pasakyti, įsikiša tėtis. (Šypsosi.) Bet kai reikia, ir aš sudrausminu ar paaiškinu, kodėl reikėtų elgtis kitaip. Pavyzdžiui, vienu metu abu vaikai buvo susirgę, vis pasiimdavau juos miegoti kartu. Žinoma, jie įprato, o man pasidarė nepatogu, meišsimiegodavau.
Bandžiau migdyti atskirai, bet vis neatsilaikydavau prieš jų verkimą. Tada pasisodinau abu vaikus ir paaiškinau, kad labai juos myliu, bet jau nepatogu visiems miegoti, nes pažadiname vieni kitus, blogai išsimiegame, kad tuoj visai pavargsime ir teks man visiškai kitur miegoti. Frida iškart suprato ir dar padėjo paaiškinti Herkui.
Nuo mažens kalbu su vaikais kaip su suaugusiaisiais – su tokia pat pagarba. Kiti klausia: kodėl atsiprašinėji vaiko? Atsakau kitu klausimu: tai kaip jis pats išmoks atsiprašyti? Juk geriausias auklėjimas – pavyzdys.
– Dalis mamų sako neįsivaizdavusios, kad motinystė bus tokia sunki. Jūs, regis, ją piešiate gražiomis spalvomis.
– Negalėjau įsivaizduoti, kad pamiršiu, kada pastarąjį kartą miegojau nuo vakaro iki ryto nepabudusi. Bet taip norėjau vaikų ir taip džiaugiuosi, kad man visi šie dalykai nublanksta. Žinoma, būna sunkių momentų, ypač kai vaikai serga, karščiuoja. Tada visai negaliu miegoti – stebiu, glostau, glaudžiu prie savęs, matuoju temperatūrą.
Manau, svarbiausia tokio pozityvumo priežastis yra tai, kad visuomet save matydavau kaip mamą. Taip buvo nuo vaikystės, kai stumdydavau visų vežimėlius kieme. Net svajojau tapti pediatre, kad galėčiau gydyti vaikus. Ir dabar mielai kitų vaikus kalbinu. domiuosi jais.
Mamos vaidmuo nieko manyje neužgožė. Žinoma, kai laukiausi pirmojo vaiko, sakiau, kad netrukus grįšiu į darbus. Bet kai paėmiau jį ant rankų, tuos pažadus pamiršau.
Tada aplinka spaudė grįžti – esą mane pamirš žiūrovai, bet vidus nenorėjo paleisti kūdikio. Juk jis toks mažas, aš norėjau jį saugoti.
