Kiek dešimtmečių skaičiuoja Gargždų „Bulvė“? Tikiuosi, komentaruose kas nors aprašys jos atsiradimo įstoriją. O aš pabandysiu sukurti ją remdamasis savo prisiminimais iš vaikystės ir savo apsilankymo įspūdžiais.
Žemaitis ir bulba – du neatsiejami dalykai. Tad čia ir atsakymas tiems, kurie nesupranta, kodėl ši valgykla egzistuoja taip ilgai, ir nėra jokių ženklų, jog tai paskutinieji metai...
Galėčiau ginčytis su tais, kurie teigia, jog pirmasis bulves pamatęs europietis buvo Ispanijos karalius Pilypas II. Man asmeniškai susidaro jausmas, kad pirmieji jas pamatė valgyklos „Bulvė“ lankytojai. Juokas juokais, bet kiek save pamenu, tiek mano prisiminimuose gyva ši tarkių karalienė „Bulvė“.
Žemaičiai – dalykiški žmonės, negaišta laiko tam, kas neturi įtakos maisto kokybei. Kalbu apie pavadinimą. Kai vieni į jį sukoncentruoja visas pastangas, nors tai bus tik mažytė visumos dalis, gargždiškiams, manau, pakako minties, kad valgiaraštyje bus daugiausia bulvinių patiekalų, tai kodėl ne bulvė?
Tėvai mane pirmą kartą atsivežė į šią valgyklą, kai buvau vos metukų. Sėdėjau vežimėlyje ir, iškritus čiulptukui ant žemės, paleidau dūdas. Gera teta – virėja, persilenkė per prekystalį ir padavė man šiltutėlį vėdarą. Tądien buvo pirmoji mano pažintis su bulviniais patiekalais, kuri peraugo į didelę meilę šiai daržovei...
Bėgo metai, tėvai tenkino visus mano kaprizus. Jie visi baigdavosi vizitais į Gargždų „Bulvę“. Cepelinai, vėdarai, plokštainis pirmą kartą mano gomurį palytėjo būtent ten. Aukštos ar žemos kainos tada buvo – nepasakysiu, už viską mokėjo tėvai. Bet sprendžiant iš to, kad jie nesiskundė, darau išvadą, kad tais laikais kainos nesispardė.
Bėgo metai, aš užaugau, čiulptukui poreikis dingo, bet meilė bulvėms liko. Tad nenuostabu, kad užsukęs į šią valgyklą po kelių gerų dešimtmečių norėjau paragauti visko, kam rašant receptą pirmuoju numeriu įrašomos bulvės. Nežiūrėjau į meniu, tiesiog išvardijau pageidavimus moterėlei, stovinčiai kitapus prekystalio.
Kadangi buvau užvalgęs, žemaičių blynų desertui nebeėmiau. Pamaniau, kad pakaks ir vėdarų, cepelinų bei plokštainio. Kasos aparatas skambėjo skaičiuodamas, kiek man teks susimokėti už turinį, tilpusį ant dviejų padėklų. Garsiai ištarta suma kiek suglumino – ne, ji nebuvo tokia, kad reikėtų užstatyti automobilį bandant išsimokėti, greičiau pamaniau, kad kasos aparatas nebemoka sudėties veiksmo.
Nužvelgęs savo padėklų turinį pažiūrėjau į prieš mane padėtą kvitą, kuriame figūravo juokingai maža suma – 8,85 euro. Po tokių malonių staigmenų aš visada pagalvoju, kad Lietuvoje dar ne viskas brangsta kosminiu greičiu siekiant pasivyti Europos Sąjungos nares bent kainomis ir jas aplenkti, parodant kas čia lyderis...
Burokėlių sriuba buvo lyg anų laikų šauklys. Juokingai maža jos kaina – 0,66 euro – neteikė vilties joje rasti mėsos fragmentų. O ir kam man jie, kai manęs dar laukė trys bulviniai patiekalai. Žvelgdamas į antruosius patiekalus prisiminiau pavyduolius, kurie su išradingumu nedraugauja ir vis rašo tuos pačius komentarus po mano apžvalgomis: kur jam tiek telpa? Kvailas klausimas. Į kišenes tikrai nieko nekišu – viską suvalgau.
Tad atsakęs į klausimą, kuris būtinai pasirodys po šia apžvalga, prisitraukiu arčiau savęs vėdarų lėkštutę, o paskui ją į eilę atsistoja cepelinai ir plokštainis.
Šeimininkės neleis man sumeluoti: bulviniai vėdarai būna pavykę tik tada, kai juos iškepus žarnos nesusproginėja, paleisdamos tarkius, kurie užlieję skardą virsta plokštainiu. Ir dar vienas svarbus akcentas – tai tarkių drėgnumas. Jei jie sausi – joks padažas nesuteiks jam gyvasties.
Mano valgyti vėdarai nebuvo susproginėję, tarkiai sultingi, gerai iškepę, žarnos apskrudusios, o neišvirusios taukuose. Vienintelis, kam turiu pretenziją, tai padažui, kuris figūruos visose lėkštėse. Man labiau patiktų paprasta grietinė su spirgučiais, o ne skysta jos improvizacija, čia vadinama grietinės padažu.
Cepelinai buvo mažiausi, kokius kada nors teko valgyti, kaip ir jų kaina – mažiausia, kokią kada nors teko už juos mokėti – 2,45 euro. Jei ne plokštainis ir vėdarai, norėdamas sočiai pavalgyti, manau, turėčiau suvalgyti bent 6 vienetus. Bet siekiant įvertinti skonį pakako ir dviejų. Bulvių masėje, nesuklysiu teigdamas, labiau dominavo virtos bulvės nei tarkiai. Tai išdavė masės tąsumas. Mėsos įdaras, nors ir nebuvo įspūdingas, skoniu gerokai lenkė prieš tai kada valgytus brangesnius cepelinus.
Plokštainis buvo skanus. Nors norėjosi labiau apskrudusio, tarkiai buvo geri, plokštainis minkštas, neperkeptas ir nesukritęs į vientisą didelę masę. Pažvelgęs į jo kainą (1,96 euro), tuo kritiką ir baigsiu.
Keturis dešimtmečius skaičiuojanti valgyklėlė man paliko tikrai gerą įspūdį. Džiaugiuosi, kad dar yra tokių vietų, kurios gali pasididžiuoti ne tik ilga gyvavimo istorija, bet ir skaniu maistu bei jaukia aplinka. Ar jie verti 5/5? Manau, kad taip. Vien už tai, kad išliko ištikimi tradicijoms.
Kad ir kaip bandome būti šiuolaikiški prikišdami miestus kebabinių, picerijų ar mėsainių restoranų, vis tiek liekame ištikimi bulvei. Nes su bulve mes užaugome ir su ja greičiausiai numirsime. Tad, žmogau, prieš norėdamas parašyti kokį kandų komentarą apie šią valgyklėlę, visų pirma pagalvok, kur tu buvai 1976 metais, kada ši valgyklėlė, jei neklystu, atvėrė duris. Gal tada tėvai tavęs dar net nebuvo suplanavę, o ji jau dirbo ir tebedirba...
O aš, vertindamas „Bulvę“, atsižvelgiau ir į jos ilgą gyvavimo laiką, žemas kainas ir tradicijų puoselėjimą.
