IPA gamybos lyderis Baltijos šalyse – „Volfas Engelman“
„Ilgą laiką mūsų šalyje vyravo požiūris IPA (angl. Indian Pale Ale) skirtas tik alaus žinovams. Kiti įsivaizdavo, kad, norint gerti tokį alų, būtinai reikia užsiauginti barzdą ir išsitatuiruoti rankas. Skaičiai rodo, jog šiandien alaus rinka Lietuvoje sparčiai keičiasi, o susidomėjimas IPA kasmet vis auga. Pastebime ir tai, kad jaunesnė karta jau nebėra užkietėję lagero gerbėjai, todėl nebijo eksperimentuoti ir ragauti įvairų alų“, – sako „Volfas Engelman“ generalinis direktorius Marius Horbačauskas.
Šiuo metu „Volfas Engelman“ yra daugiausia IPA alaus pagaminantis bravoras Baltijos šalyse. Per metus bendrovė parduoda apie 2 mln. litrų šios rūšies alaus. Daugiausia IPA eksportuojama į Rusiją, Kiniją ir Pietų Korėją. Pasak M. Horbačausko, dėl sudėtingos technologijos ir lėtesnio gamybos proceso šiuo metu bendrovė gali pagaminti ribotą IPA kiekį ir užsakymų netrūksta – 2020-ieji jau užpildyti. Atsižvelgiant į augantį susidomėjimą užsienio rinkose, gamybos pajėgumus planuojama didinti.
„Sumanymas kurti klasikinio IPA stiliaus alų ir padaryti jį prieinamą visiems alaus mėgėjams kilo prieš penkerius metus. Jeigu norisi išbandyti ką nors kitokio nei tradiciniai lagerai, IPA galėtų būti kitas pasirinkimas“, – sako M. Horbačauskas.
IPA reikalauja daugiau aludario meilės
„Volfas Engelman“ aludario Giedriaus Valančiaus teigimu, norint pagaminti aukščiausios kokybės IPA alų, reikia ne tik daugiau aludarystės žinių, modernios gamybos įrangos, bet ir aludario kruopštumo, dėmesio.
„Palyginti su kitų rūšių alumi, IPA yra labai „išrankus“. Galima sakyti, kad dėl ypatingo gamybos proceso tokio stiliaus alumi aludariai rūpinasi labiau. Jo gamyboje naudojamas sausojo apyniavimo būdas (angl. dry-hopping), kai sausi apyniai į alų dedami antrinės fermentacijos metu. Temperatūra virimo metu ir brandinimo etape papildomai dedamų apynių kiekis gali nulemti visiškai skirtingus skonius ir aromatus, todėl svarbu tikslumas ir išskirtinis dėmesys. Prireikė daug bandymų, kol gavome tokį rezultatą, kokio norėjome“, – IPA gamybos procesą komentuoja G. Valančius.
Kaip ir gaminant kitų rūšių alų, IPA naudojamas vanduo, salyklas, alaus mielės ir apyniai, kurių verdant šį alų gailėti negalima, sako aludaris. Bravoro atstovai atskleidžia, kad IPA receptūroje gali būti dedama ir 15 kartų daugiau apynių nei į įprastą alų, todėl svarbu suvaldyti gausų apynių kiekį taip, kad gaminant alui būtų perduotas ne tik kartumas, bet ir aromato profilis.
Būtent toks gamybos metodas atsirado dar XIX a., kai britai ieškojo būdo, kaip alų nugabenti iki savo kolonijos Indijoje taip, kad šis nesugestų. Į alų pradėta dėti daugiau apynių tikintis, kad gėrimas atlaikys beveik pusę metų trunkančią kelionę laivu ir nesurūgs. Ilgainiui pastebėta, kad Indijos krantus pasiekęs gėrimas turėjo dar daugiau aromato ir skonio.
„Galima sakyti, kad nė vienos kitos rūšies aluje apyniai negauna tiek erdvės pasireikšti. Šiandien IPA gamybai retai kada naudojami tik vienos rūšies apyniai. Aludariai visame pasaulyje ieško įvairių apynių kombinacijų. Kartu gali būti derinami net šešių rūšių apyniai. Gaminami pagal skirtingas tradicijas IPA skoniai irgi skirsis: britiški yra labiau klasikinio skonio, juose daugiau žolelių aromato, belgiški įsimena dėl naudojamų papildomų prieskonių, amerikietiški – intensyvaus tropinių vaisių aromato, o kartumas kiek silpnesnis nei britiškų IPA, amerikietiškas IPA gaivesnis“, – sako aludaris.
