Nijolė jau seniai garsėja kaip puiki kulinarė. Jos virtuvėje sukurtus gardumynus palankiai vertina ne tik vyras vadybininkas, lektorius, derybų konsultantas, buriuotojas Paulius Kovas (56 m.), bet ir bičiuliai, kurių moteris per gyvenimą įgijo labai daug.
Todėl nieko stebėtina, jog savo knygų pašnekovus N.Narmontaitė sodindavo prie gausiai vaišėmis nukloto stalo, pirma išsiaiškinusi, ką jie mėgsta ir ko nemėgsta. Tuomet įjungdavo diktofoną bei vaizdo kamerą ir leisdavo lietis įdomiems prisiminimams apie vaikystę, stojamuosius egzaminus, nuotykius scenoje, gastroles.
Kažkuriuo metu užliūliuoti pokalbio tėkmės daugelis nustebdavo: „Nejaugi jau penkias, septynias, devynias valandas kalbamės?“
Negana to, Nijolė kaskart sulaukdavo komplimentų, kad viskas buvo labai skanu, ir klausimo, kodėl neišleidžia kulinarijos knygos.
„Man buvo neįdomu leisti šiaip kulinarijos knygą, nes jas leidžia kas netingi. Ieškojau kitokio kampo. Galiausiai sugalvojau, kad šeštoji serijos knyga turi būti su mano patiekalų receptais ir linksmomis istorijomis.
Mano kalbinti žmonės taip pat pasidalijo mėgstamų patiekalų receptais. Ir ne tiktai savo, bet ir mamų, močiučių.
Pagalvojau: pašauni kokį kepsnį ar pyragą į orkaitę ir per tą laiką, kol lauki garuojančio patiekalo, atsiverti knygą, paskaitai, pasijuoki. O tada sėdi valgyti pakilios nuotaikos“, – sakė N.Narmontaitė.
Knygos pavadinime esantis žodis „skanėdos“ – ne iš piršto laužtas naujadaras. „Skanėda“ – žemaitiškas žodis, reiškiantis „skanaujantis, skaniai valgantis“.
Nijolė pasakojo, kad garsusis Panevėžio dramos teatro režisierius Juozas Miltinis (1907–1994) buvo užkietėjęs gurmanas, virtuozas virtuvėje ir labai mėgo vartoti žodį „skanėda“. Jis net norėjo įsteigti Skanėdų draugiją, bet to nespėjo įgyvendinti.
N.Narmontaitės knygoje „Aktoriai ir(gi) skanėdos“, be pokalbių su garsenybėmis ir jos pačios pasakojimų apie vaikystės valgius, yra ir 31 receptas.
– Knygoje patiekalų nuotraukos prikausto dėmesį. Kaip vyko fotosesija?
– Be savo vyro Pauliaus nebūčiau nieko padariusi.
Jis buvo pagrindinis vadovas ir žinojo, kad turime sugalvoti ką nors, ko kulinarijos knygose nėra. Kadangi viskas sukasi aplink teatrą, nutarėme nuotraukų fonui panaudoti dominuojančias teatro scenos spalvas.
Juk teatre matome juodus kulisus, juodas grindis, pagrindinė scenos uždanga dažniausiai yra vyšninės spalvos, o užsidegusios šviesos išryškina grimo baltumą.
Visus desertus nutariau dekoruoti gėlėmis, nes tai man siejosi su teatro gerbėjų gėlėmis.
Gėlės užaugintos Pauliaus mamos bei jo pusseserės Irutės soduose. Atsivežėme jų pilnus kibirus, namuose kaitino saulė, tai gėles nešiojome iš vieno balkono į kitą, kad nenuvystų.
Patiekalų nuotraukas darė Liuksemburge gyvenantis ir maisto žurnaluose dirbantis fotografas Ramūnas Astrauskas. Jis atsivežė pilną mašiną aparatūros. Mūsų namuose buvo įrengta studija, iš Pauliaus artimųjų, draugų, antikvariato pasiskolinome įdomių indų, interjero daiktų.
Tuomet dvi savaites užsidarę nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro trise kūrėme kompozicijas.
O naktimis su Pauliumi galvodavome, kokiuose induose kitą dieną patiekalus būtų gražu serviruoti. Po namus vaikščiojome ant pirštų galų, kad netyčia nesudaužytume kokio brangaus antikvarinio indo.
Tai buvo pats gražiausias šios knygos etapas, nes, kaip sakė Ramūnas, taip skaniai valgyti jam dar neteko. Atsidėkodama visiems už paskolintus indus, kitokią atributiką vaišindavau fotosesijų patiekalais. Jų prigamindavau pilnas keptuves, puodus. Bičiuliai mane net praminė Žeme Maitintoja.
Rašydama receptus prie nuotraukų pridėdavau neilgas remarkas – pastabas, aiškindama, kodėl sugalvota vienokia ar kitokia kompozicija.
Pavyzdžiui, šalia Gražinos avokadų sriubos pastatytas telefono aparatas su nukeltu rageliu. Daugelis manė, jog ragelis nukeltas, kad netrukdytų mėgautis skania sriuba.
Tačiau mintis yra kitokia. Aš kasdien susiskambindavau su savo gera bičiule aktore Gražina Balandyte, o jai iškeliavus anapilin tie skambučiai baigėsi ir dabar mano telefonas tyli.
Prieš skyrių „Kviečiu į šventę“, kur meno pasaulio atstovai pasakoja apie spektaklių premjeras, jubiliejus, bohemą, yra nespalvota nuotrauka. Stalas, butaforiniai antikvarinius primenantys indai buvo suvežti iš Vilniaus mažojo teatro, Nacionalinio Kauno dramos teatro, kuriuose aš dirbau.
Sovietiniais laikais vaišių stalai buvo labai skurdūs. Vykdavo suneštiniai baliai iš to, ką gebėjome pagaminti: balta, raudona mišrainės, silkė su įvairiais pagardais.
Kad stalai atrodytų šventiškai, mes juos papuošdavome puokštėmis, lyg servetėlių pridėliodavome džiovintų rudeninių lapų, atsinešdavome teatrinių indų, pastatydavome kokią senovinę rašomąją mašinėlę, dėžutę su papuošalais, apšviesdavome prožektoriais. Atrodydavo karališkai.
„Smako vaikystės“ skyriaus nuotraukoje – mano vaikystėje naudoti indai, kasdieniai ir šventiniai valgiai. Stalas kuklus, puoštas nedidelėmis nertomis servetėlėmis.
Ant jo – kavos servizas, kurį tėvai sovietmečiu atsivežė iš Bulgarijos, stiklinėse lėkštėse virtos bulvės su lupenomis, silkės, spurgytės, duona, kuri man būdavo skaniausia su sviestu ir cukrumi.
Kaip dekoracija stovi įrėminta mano vaikystės nuotrauka prie Kalėdų eglutės, balerinos su nulaužta ranka skulptūrėlė. Ji visuomet stovėdavo prie mano lovos.
– Kada susidomėjote kulinarija?
– Mano tėvai nebuvo mėgėjai sukiotis virtuvėje, be to, tais laikais produktų pasirinkimas būdavo skurdus.
Grįžtant namo iš mokyklos kuprinė nusileisdavo iki žemės iš liūdesio, nes visas kiemas kvepėdavo „Ubagyne“ – raugintų kopūstų sriuba. Aš jos negalėdavau pakęsti, o ji ant stalo garuodavo labai dažnai. Dabar tą sriubą labai mėgstu, kaip ir slėgtus grybus. O kadaise į juos žiūrėti negalėdavau.
Tas pat su namuose raugtais agurkais – į statinę vos žvilgtelėjus pasidarydavo bloga. Tėtis buvo cepelinų meistras, nes plaštakas turėjo dideles, tai sulipdydavo milžiniškus. Bet dažniausiai namuose būdavo verdamos sriubos.
Įkvėpimas gaminti maistą atėjo gimus sūnui – labai norėdavau, kad jis skaniai valgytų.
Vienu metu draugai mane vadino mišrainių karaliene. Vėliau buvo etapas, kai patiekalus ruošdavau tik iš bulvių. Dažnai darydavau vėdarus, mokėjau greitai juos pagaminti. Svarbiausia – turėti paruoštų žarnų. Kartais būdavo labai juokinga – šaldytuvas visiškai tuščias, tik šaldiklyje guli žarnos.
Kartą pas mane svečiavosi draugė aktorė Catheryne iš Arizonos. Nutariau ją nustebinti tradiciniu patiekalu. Kai pamatė, kad kemšu tarkius į žarną, neprisivertė vėdarų paimti į burną.
Paskui labai akylai mane stebėjo, kad vėl kokių „delikatesų“ nepakiščiau. Nebuvo sužavėta ir cepelinais: iškrapštė mėsą ir į tą pilką masę žiūrėjo labai įtariai. Jaučiu, kad išvažiavo iš Lietuvos numetusi kokius penkis kilogramus. Dabar retai ką nors gaminu iš bulvių.
– Patiekalai pavykdavo iš karto ar būdavo nusivylimų?
– Mano gaminimo principas – nuojauta ir improvizacija. Atidarau šaldytuvą ir žiūriu, ko yra. Tada bandau suderinti viena ir kita. Niekada nieko nesu sugadinusi.
Rašant knygą sunkiausia buvo tiksliai viską apskaičiuoti gramais. Kai pagalvodavau, kad pyragams, kuriuos kepu daug metų, reikėtų 400 gramų miltų, juos įdėjusi gaudavau per kietą pagrindą. O kai gaminu iš akies, tada su visokiais pagalbiniais priedais pyragą arba pakietinu, arba paminkštinu.
Man nepabosta sukiotis prie viryklės. Kai matau žmogų švytinčiomis akimis, čepsintį ir sakantį, kaip skanu, jaučiuosi kaip spektaklio pabaigoje girdėdama žiūrovų plojimus.
Šaldytuve turiu visko. Galiu greitai skaniausią mėsos kepsnį, žuvį pagaminti. Mes patys prisigaudome žuvų. Viduržiemį visada turiu šviežiai raugtų agurkų, nes iš rudens užsišaldau vyšnių, krienų, serbentų lapų, krapų stiebų.
Su Pauliumi mėgstame keliauti, tad savo patiekalų arsenalą papildau svetur ragautais skanumynais.
Prieš karantiną su vyru dažnai pabėgdavome į užsienį. Niekada neleidžiame pinigų prabangiems viešbučiams. Užtenka švarios lovos ir galimybės nusiprausti, juk grįžtame į viešbutį tik pernakvoti.
Tačiau visada aplankome tos vietos garsiausius ir prašmatniausius restoranus – juk taip smalsu paskanauti tos šalies gardumynų.
Pastaraisiais metais esu dažnai kviečiama į darbų pamokas mokyklose, kad su vaikais pagamintume kokių nors patiekalų.
– Kodėl vienas skyrius pavadintas „Smako vaikystė“?
– Vaikystėje amžinai norėjau valgyti, tik vienu metu buvau apstojusi, nes visi juokdavosi, kad esu kukulis. Man patiko ir visai paprasti valgiai. Mūsų kaimynai, su kurių dukterimi kartu mokėmės, laikė karvę.
Prieš pamokas ateidavau pas ją pusvalandžiu anksčiau ir atsistodavau prie durų su kuprine.
Pusryčiams jie dažnai valgydavo bulves su grietine. Aš žiūrėdavau, ir man seilės tįsdavo. Kartais tų bulvių likdavo ir mane pakviesdavo prie stalo. Visada labai laukdavau to kvietimo. O tais kartais, kai nepakviesdavo, apimdavo didelis nusivylimas. Sunku būdavo pamokose išsėdėti, gurgdavo pilvas. Dar mėgdavau bulves dažyti į pakepintas kanapių sėklas su druska.
– Ar gastrolėse, teatro šventėse patirdavote nuotykių?
– Baleto artistas Petras Skirmantas pasakojo, kad kai šoko Didžiajame teatre Maskvoje, dažnai vykdavo į gastroles užsienyje.
Trupei būdavo pateikiami griežti instruktažai, kad jei sumanytų valgyti atsivežtus konservus, dėžučių jokiais būdais nepaliktų viešbutyje. Nes esą iškart pirmuose laikraščių puslapiuose būtų parašyta, kad Didžiojo teatro artistai valgo konservus.
Iš tikrųjų gastrolėse mes visko prisigalvodavome. Pavyzdžiui, žinojau, kad tarp dviejų lygintuvų galima išsikepti mėsos gabaliuką.
Kartą filmavausi Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) ir prisimenu viešbučio kambaryje juokingą užrašą virš prausyklės: „Prašome prausyklėje nevirti bulvių“. O jas buvo įmanoma išsivirti su elektrine spirale.
Sovietmečiu Kaune buvome įkūrę pavargusių inteligentų humoro grupę „Salionas brili(j)antinas“. Grupėje buvo Vytautas Grigolis, Viktoras Valašinas, Robertas Vaidotas, Mikas Suraučius, Dainius Svobonas, vienu metu – ir Rimvydas Muzikevičius. Tarp vyrų – aš viena moteris.
Mums nusišypsojo proga vykti gastrolių į JAV bei Kanadą. Manėme, kad ten valgyti negausime, tad prisidėjome konservų, lašinių. Be to, planavome JAV dolerius, kuriuos užsidirbsime už pasirodymus, parsivežti namo.
Už Atlanto mus maitino tokiais skaniais valgiais, kad net susapnuoti nebūtume pajėgę. Pirmą kartą paragavome bulvių traškučių, prisikimšdavome jų pilnus pilvus.
Visi konservai, lašiniai liko. Bet negi išmesi. Tik kelionėje nuo trynimosi į kitus daiktus nusilupo etiketės. Liko skardinės dėžutės, iš šono panašios į sprogmenis. Kad peilis nesupjaustytų lagamino, buvo įsmeigtas į lašinius.
Dar buvo fotoaparatas, į kurį buvo dedamos storos pailgos baterijos. Jos prie aparato buvo pritvirtintos izoliacija. Amerikiečių muitininkai prieš mums išskrendant peršvietė lagaminus ir nusprendė, kad šie žmonės turi įtartinų daiktų. Visus vyrus sulaikė, kol aiškinosi, ką jie vežasi lagaminuose. O aš persigandusi laukiau, kuo viskas baigsis.
Šiaulių dramos teatras, kai jame dirbo režisierė Aurelija Ragauskaitė, išgyveno aukso amžių. Ji visada sakydavo, kad Teatro dieną ar spektaklio premjeros metu visos moterys turi pasipuošti naujomis sukniomis iki žemės.
Nutiko taip, kad artėjant premjerai jai nespėjo pasiūti suknelės. Režisierė nulėkė į audinių parduotuvę.
Tuo metu ten buvo galima gauti tik aksomo. Ji nusipirko kelis metrus audinio, atlėkė į grimo kambarį ir kolegėms liepė ją gražiai susukti. Moterys ją susuko kaip kokoną, dalį audinio paliko kaip šleifą.
A.Ragauskaitė į sceną išėjo kaip karalienė – niekas nenutuokė, kad audinys visokiais smeigtukais susegiotas. Šventės dažniausiai prasidėdavo teatre, po to persikeldavo į kieno nors namus. Kauno periodu baliai visada vykdavo pas G.Balandytę, Šiaulių periodu – dažnai pas mane.
– Kokios smagios pašnekovų istorijos jus, linksmų plaučių žemaitę, privertė skaniai pasijuokti?
– Oi, tų istorijų yra labai daug. Pavyzdžiui, Šiaulių dramos teatro aktorius Juozas Bindokas pasakojo, kaip su spektakliu „Kvota“ išvažiavo gastrolių į Žemaitiją. Pakeliui trupės nariai prisirinko pilnus krepšius raudonviršių.
Net seilės jiems tekėjo pagalvojus, kaip juos kirs. Tik bėda – bulvių neturėjo. Staiga prieš akis išdygo didelis bulvių laukas. Aktoriai pamanė, kad gal nelabai nukentės savininkas, jei kelias bulves išsikas.
Buvo nuspręsta: eis Leonardas Andriuškevičius – jis grybų nerinko, tai nors bulvėmis turi prisidėti. Išėjo. Visi laukia, o jis kažkodėl vis negrįžta.
Kultūros namuose susėdę teatralai jau pradėjo virti grybus, o Leonardo kaip nėra, taip nėra.
Atėjo kultūros namų darbuotoja ir klausia: „Kas jūsų grupės vadovas?“ J.Bindokas pasisakė, kad jis, ir buvo nuvestas prie telefono.
Po pokalbio grįžo pas trupės narius ir pasakė: „Skambino iš milicijos. Prokuroras suimtas.“
Leonardas spektaklyje vaidino prokurorą. Paaiškėjo, kad jį, kasantį bulves, užtiko milicininkas, to bulvių lauko savininkas. Sučiupo ir paklausė: „Kas esi?“
Bulvių kasėjas ėmė muistytis ir sutrikęs kalbėti: „Aš artistas, na, aš prokuroras, tiksliau, artistas... mane pasiuntė... turim grybų... bulvių ne...“
Versija milicininkui pasirodė neįtikinama, jis suėmė neaiškų tipą. J.Bindokas nulėkė į nuovadą gelbėti „prokuroro“. Atsidėkodamas pakvietė milicijos viršininką į spektaklį. Atėjo ir daugiau pareigūnų. Spektaklis jiems labai patiko. O aktoriai, nors ir liko be bulvių, bent baudos negavo.
Ar kas galėtų patikėti, kad aktorė Inga Norkutė, gimusi ir augusi Klaipėdoje prie jūros, labai bijo vandens? Ji gali įmerkti kojas, bet ne daugiau. Aktorė sužinojo, kad filmuojant serialą „Moterys meluoja geriau“ turės kristi į vandenį. Jau iš vakaro ją apėmė panika. Bandė įsivaizduoti visas situacijas, kaip, kokiu kampu kris.
O siužetas toks: šalia Ingos herojės apsigyvena kaimynas ir per tvorą siuntinėja jai laiškelius – lėktuvėlius. Moteris įmerkusi kojas į baseiną, laiškelis nuskrieja į jį, ji nori jį pasiekti ir įkrinta į vandenį. Visi aplinkui mokė Ingą, kad prieš šuolį reikia įkvėpti, o atsidūrus vandenyje iškvėpti. Bet staiga ji gavo režisieriaus nurodymą prieš šokant surikti: „Chaaa!“ Ji suriko ir šoko. Ir taip užspringo, kad vos kvapą atgavo. O dar turėjo sakyti tekstą. Po to nuotykio jautėsi nekaip.
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Asta Preidytė prisiminė sėkmingai pasibaigusį savo kolegų „keturių komunarų“ nuotykį. Teatras gastroliavo Kaune.
Buvo birželis, anksti švito. Keturi kolegos užsišventė ir gerokai pridusę paryčiais keliavo į viešbutį. Ramybės parke jie išvydo paminklą keturiems komunarams, susikabino rankomis ir ėmė vaizduoti tas figūras.
Nežinia iš kur atlėkė milicija ir be užuolankų griežtai paklausė: „Ko čia staipotės?“ Vyrai nesutriko: „Mes artistai, mes čia repetuojame.“
Milicininkai paklausė, iš kur jie traukia. Įkaušę drąsuoliai mestelėjo: „Iš Zoologijos sodo.“ „Ketvirtą ryto? Artistai jūs artistai, maukit greičiau iš čia“, – atlaidžiai reagavo milicininkai, nors tais laikais už tokį pajuokavimą galėjai ir cypėje atsidurti.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorei Rasai Rapalytei stojamieji egzaminai galėjo liūdnai baigtis, jei ne dainavimas. Su Dainiumi Kazlausku ji sumanė suvaidinti etiudą iš karvių melžėjų gyvenimo. Rasa turėjo būti melžėja, o Dainius – žurnalistas, imantis iš jos interviu.
Juodu parepetavo, kaip vyks klausinėjimas: „Drauge Šniukaite, kaip jums pavyksta, kad primelžiate tiek daug pieno?“ Tačiau reikiamu metu Dainius suklydo ir kreipėsi: „Drauge Šniukiene...“
R.Rapalytė išgirdo, kaip komisijoje kažkas aiktelėjo, kažkas tyliai prunkštelėjo, tuomet visi pritilo, susižvalgė. Būsimoji aktorė nežinojo, jog komisijoje sėdi griežtumu garsėjanti sceninės kalbos dėstytoja Šniukienė. Į nieką nekreipdami dėmesio būsimi artistai suvaidino etiudą iki galo. Paskui kiti jų klausinėjo: „Ir iš kur šitiek drąsos?“
Po etiudo komisijos nariai Rasos paklausė, ką dar parodys. Ji sudainavo liaudišką dainą. „Gal kitaip galite šią dainą sudainuoti?“ – paprašė jos. R.Rapalytė užtraukė liaudies dainą kaip operos solistė.
„O dabar padainuokite lyg gundydama, lyg norėdama patikti“, – komisija toliau dalijo užduotis. Rasa sakė gundžiusi kiek išmanydama. Bet dabar mano, kad iš šalies turbūt atrodė naivu ir juokinga. Ji dar sudainavo užvertusi galvą, kaip sudainuotų gerai „pabaliavojęs“ tėvas, pilna burna, skardžiai. O baigė kaip penkerių metų vaikas. Rasa iki šiol mano, kad į aktorinį jai padėjo įstoti dainininkės talentas.
Na, o Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriaus Rido Žirgulio mėgstamiausias anekdotas yra apie jauną ir vyresnį aktorius, kurie prieš spektaklį grimerinėje ruošiasi vaidinimui. Senasis keliais štrichais nusigrimuoja ir ramus laukia spektaklio pradžios. Jaunėlis nervinasi, rankas trina, lūpas kramto, nerimsta.
Vyresnysis klausia: „Ko čia taip panikuoji?“ „Matot, pirmame veiksme man reikia vaidinti girtą“, – paaiškino jaunasis. „Kokios problemos? Nuėjai į bufetą, įkalei du šimtus gramų ir užneš taip, kad per sceną vos pereisi“, – patarinėja vyresnysis. „Taip, taip, bet antrame veiksme aš jau turiu būti blaivus“, – teisinosi jaunasis. „Tai va, vaikeli, čia ir prasideda aktorinis meistriškumas“, – nusišypso vyresnysis.
