Tad kai tik mane užplūsta panašūs norai, pradedu ieškoti užeigos, kavinukės ar net valgyklos, kurioje galėčiau patenkinti šiuos žemiškus norus.
Tad šį kartą pasirinkau visiems klaipėdiečiams gerai žinomą kavinukę „Viskas lietuviška“. Tiek kuklus interjeras, tiek meniu puikiai atitinka pavadinimą.
Kad ir kaip padavėja mus bandė įtikinti, kad porcijos čia didelės, ir geriau užsisakyti mažas, o ne dideles, noras pamatyti, kokio didumo tos didžiosios, priverčia mus išjungti taupumo režimą ir užsisakyti dideles porcijas kepsnių, o desertui – cepelinų ir vėdarų.
Katinienės nepavyko įkalbėti užsisakyti sriubos, bet pamačiusi, kaip skaniai aš valgau dienos sriubą – tą dieną buvo agurkinė – ji visgi išprašė manęs ja pasidalinti.
Tiršta agurkinė su perlinėmis kruopomis buvo lyg fragmentai iš mano vaikystės prisiminimų. Būtent tokią kaime virdavo močiutė.
Kai padavėja šypsodamasi ant mūsų stalo padėjo kepsnius, žvelgdamas į milžiniškus patiekalus supratau, kad savo šypsena ji mums priminė jos pačios bandymą įkalbėti mus imti mažas porcijas.
Dar važiuodama į kavinę Katinienė žinojo, kad užsisakys būtent karbonadą su grybais ir sūriu, tik kažkodėl pamiršo apie bulvių košę, apie kurią svajojo ne mažiau nei apie karbonadą.
Aš greičiausiai taip pat būčiau užsisakęs panašų karbonadą, bet noras išbandyti daugiau įvairių patiekalų, kad vertinant būtų ką palyginti, užsisakiau keptą šoninę su svogūnais. Ir žinokit – neapsirikau. Baimė, kad patiekalas bus riebus, išgaravo vos pažvelgiau į lėkštę.
Šoninės išvaizda buvo tokia gundanti, kad Katinienė netgi pasiūlė keisti savo išsvajotą karbonadą į šoninę.
Nežinau, kaip pas jums, bet man mylimai Katytei nieko negaila. Tad stebėdamas, kaip Katinienė mėgaujasi šonine su troškintais svogūnais, ir pats smagiai naikinu karbonadą. O pamatęs mūsų link ateinančią plačiai besišypsančią padavėją, panašia šypsena apdovanoju ją ir aš.
Aš juk buvau visai pamiršęs apie desertą, kuriam juokais mes užsakėme ne kokius saldumynus, o porciją cepelinų ir vėdarų!
Taip sakant, lietuviškų patiekalų šventė turi tęstis.
Ar kada nors man teko matyti tokius dailius cepelinus? Gal ir taip, bet tie gražuoliai buvo lyg nužengę iš paveikslo. Prisipažinsiu – buvo gaila juos sugadinti pjaustant.
Į bendrą vaizdelį puikiai „įsipiešė“ ir spirgučiai. Taip taip, spirgučiai, o ne keptuvėje tirpdyti lašiniai, kuriais bulvinius patiekalus „gardina“ daugelis kavinių.
Čia labiausiai tiktų jūsų turbūt dažniausiai komentaruose kartojama frazė: kur jiems tiek telpa? Sutalpinti būtų sunku, jei maistas būtų prastai pagamintas, o šie bulviniai patiekalai susilaukė tik vienintelio priekaišto: tai grietinės ir spirgučių patiekimas. Aš mieliau juos valgau patiektus padažinėje, o ne supiltus į tą pačią lėkštę.
Bet tai mūsų kaltė, kad apie tokį pageidavimą neužsiminėm. Dar nėra tekę kavinėje sulaukti neigiamo atsakymo paprašius grietinę su spirgais patiekti atskirai.
Žinodamas, kaip greitai virškina Katinų skrandžiai, dvi porcijas cepelinų užsisakėme dar ir išsinešti. Iki vakaro dar spėsime praalkti.
Reziumuoju. Turiu pripažinti, o ir jūs, manau, pritarsite – lietuviški patiekalai turtingi riebaliukais. Ir kasdien panašiai save lepinti negalėtume, bet kartą per savaitę ar dvi, manau, galima.
Džiugu, kad kavinė, gyvuojanti jau ne vieną dešimtmetį, išlieka ištikima lietuviškai virtuvei ir nebando jos marginti mėsainiais ar picomis.
Tad jei kas manęs klaus, kur Klaipėdoje galima suvalgyti skanių bulvinių patiekalų, visiems rekomenduosiu kavinę „Viskas lietuviška“.
Per išsiblaškymą neturėjau su savim pasiėmęs lipduko, žyminčio aukštą – 5/5 – Riebaus katino vertinimą, bet pažadu greitu metu sugrįžti paskanauti ir kitų patiekalų, o tuo pačiu jį užvežti.
