Štai kokie valgiai puikavosi ant Palėvenės vienuolių stalo – jų paragauti galite ir jūs

Palėvenės vienuolyno ansamblį tyrinėjantys archeologai ir istorikai sutaria, kad be sotaus maisto negalėjo būti nuoširdžios maldos. Nors dvasininkų luomą varžė daug apribojimų, nuo pagundos persivalgyti ir vienuoliams būdavo sunku susilaikyti.

Keptas karosas iš Lėvens upės, žuvienė, mėsos ir daržovių troškinys moliniame inde, ant kurio susiraičiusi duonos pluta, vienuolyno sausainiai, kurių nepuola pelėsis, vaistažolių arbata – šių patiekalų receptus yra atgaivinusi bendruomenės „Palėvenys“ pirmininkė Laimutė Juknevičienė.

Anksčiau gyvenusių dvasininkų mityba smarkiai skyrėsi nuo dabartinės, bet yra valgių, kurie išliko iki mūsų dienų. Tokie produktai kaip sviestas, lietiniai blynai su varškės įdaru vienuoliams buvo prabanga.

Nuo XVII amžiaus Kupiškio krašte įsikūrę dominikonai, kaip ir daugelis to meto gyventojų, dažniau maitinosi duona, košėmis, o mėsa, pienas ar grietinė ne taip dažnai atsidurdavo ant jų stalo.

Tačiau vienuoliai mokėjo gyventi taupiai ir daug kuo sugebėdavo pasirūpinti. Jie turėjo nemažai žemės, laikė galvijus, užsiaugindavo vaisių ir daržovių, netgi tokių prieskoninių žolelių kaip šalavijai, rozmarinai, mėtos, čiobreliai, vaistinės ramunėlės.

Nors dominikonai buvo labiau atsidavę mokslui, švietimui, mokėjo ir ūkininkauti. Maisto gėrybių ir vaistažolių, padedančių susigrąžinti sveikatą, jiems netrūko. Tai liudija išlikusio vienuolyno svirno erdvūs rūsiai, kuriuose net karštą vasarą būna vėsu, taip pat atkurta išlikusi mansarda, kurioje būdavo džiovinami vaistiniai augalai.

Palėvenė vis dažniau sulaukia turistų, kurie domisi Kupiškio krašto istorija. Rekonstruoto vienuolyno svirne yra sutvarkyta salė ir rūsiai, kuriuose galima susipažinti su šio ansamblio istorija, vienuolių valgiaraščiu.

Yra įvairių edukacinių ir degustacinių programų, pavyzdžiui, „Strazdelio pietūs“, kai galima paskanauti švilpikų, blynelių, varškėčių arba „Piemenėlio sapno“ – tai aukštaitiški blynai su bulvių košės dažiniu ir spirgais, mėsos ir daržovių troškinio su užkepta tešla.

Palėvenėje gyvenanti L.Juknevičienė prisipažino, kad didžiausias džiaugsmas būna, kai apsilankę buvusiame vienuolyne svečiai skanauja valgių, pagamintų pagal senuosius receptus, ir lieka nustebę.

Kai kurie patiekalai yra išskirtiniai, pavyzdžiui, virtiniai, kurių įdarui naudojama silkė ir burokėliai. Šis patiekalas tarmiškai vadinamas „virtieniais“.

Didinga baroko bažnyčia ir prie jos įsikūręs vienuolynas atspindi Lietuvos istorijos įvykius.

Jei ne švedų antplūdis, tikriausiai ant aukšto Lėvens kranto nebūtų iškilusi Šv.Domininko bažnyčia. Jos interjeras su aštuoniais altoriais yra vienas originaliausių vadinamojo liaudies baroko pavyzdžių Lietuvoje.

Šios bažnyčios fundatorius buvo Ukmergės pavieto teisėjo padėjėjas Laurynas Mykolas Počobutas. Pasakojama, kad per švedų siautėjimą šis didikas kelias savaites slapstėsi kapinaitėse prie Lėvens.

Melsdamas pagalbos jis davė pažadą – jei liks gyvas, statys Dievo namus savo palivarke.

1671 metais buvo pradėti kloti bažnyčios pamatai, bet tik 1676-aisiais Vilniaus vyskupas patvirtino L.M.Počobuto fundacinį raštą. Baroko stiliaus bažnyčia dar devynerius metus sulaukė šio didiko finansinės paramos, o po jo mirties pažadą remti tesėjo jo žmona.

1690-aisiais Palėvenėje prasidėjo dominikonų vienuolyno gyvenamojo korpuso statyba. Kad vienuoliai apsigintų nuo šalčio, dvipusės celės turėjo po krosnį, čia buvo net 38 kambariai.

Kupiškio turizmo ir verslo informacijos centro vadybininkė Rita Pukenienė pasakojo, kad vienuolynas tais laikais veikė kaip stambi žemės ūkio, švietimo ir mokslo bendrovė.

„Dominikonai turėjo du iškastus tvenkinius, juos buvo įžuvinę, todėl pagrindinis vienuolių patiekalas buvo žuvienė. Dominikonai galėjo patys prasimaitinti. Žuvis jiems nieko nekainavo“, – priminė R.Pukenienė.

Prie vienuolyno vėliau atsirado ir ūkinių pastatų. Buvo įrengta vienuolyno valgykla, iškilo antrasis korpusas, nors jo statybos truko beveik keturiasdešimt metų.

Palėvenės vienuolyno statybą apsunkino ir tai, kad Lietuvoje buvo neramūs laikai, – tęsėsi Šiaurės karas, maras, trūko ir statybinių medžiagų. Statybos vyko sparčiau tik prie vienuolyno įsteigus plytinę.

1789-aisiais buvo pastatytas vienuolyno svirnas su rūsiais. Svirnas buvo svarbus, nes vienuoliai jame laikė grūdus, įvairius maisto produktus.

Vienoje pastato sienoje yra matoma arka, kuri žymi buvusio vienuolyno vartus, virš jos buvo mansarda, skirta vaistažolėms džiovinti.

Vienuolyno kieme stovėjo arklidės, veikė kalvė, buvo šulinys, kurio vietoje likusi akmenų krūva. Manoma, kad vienuolyno kiemas buvo grįstas. Ši aplinkybė paaiškina, kodėl kasmet pavasarį, kai tirpsta sniegas, kieme telkšo balos. Vanduo negali nutekėti, nes trukdo po žeme atsidūręs grindinys, todėl prasisunkia į vienuolyno rūsius.

Už vienuolyno sienos buvo špitolė – ligoninė, skirta varguoliams, du davatkų namai ir smuklė.

XVIII amžiaus pabaigoje vienuolynas jau turėjo tris korpusus. Čia veikė ir biblioteka, kuri 1820 metais turėjo beveik tūkstantį knygų, tarp jų – seniausias leidinys, spausdintas 1552 metais.

Vienuoliai įkūrė ir noviciatą, kur vykdavo kandidato į katalikų vienuolius (novicijaus) rengimas, buvo dėstoma retorika, filosofija, o nuo 1811-ųjų – ir teologija.

Vienuoliai lavino ir kaimo vaikus, čia veikė parapijinė mokykla, joje mokėsi garsus architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius (1753–1798), kuris buvo krikštytas Palėvenės bažnyčioje.

Vienuoliai laikė avilius, darė alų. Ne paslaptis, kad Palėvenės dominikonai nesivaržė gerdami alų, nes alus buvo vertinamas labiau nei vanduo.

Apie tai sužinojęs 1858 metais vyskupas M.Valančius nutarė čia apsilankyti. Blaivybę skelbęs vyskupas Palėvenėje organizavo pirmąją Žemaičių vyskupijos draugiją, bet dominikonai neskubėjo jungtis prie blaivybės sąjūdžio.

Po 1863-iųjų sukilimo dominikonai sulaukė bausmės už tai, kad rėmė sukilėlius.

Kauno gubernatorius įsakė uždaryti Palėvenės vienuolyną, iš dominikonų sukauptas turtas buvo atimtas, o garsioji biblioteka sunaikinta.

Neseniai rekonstruotas vienuolyno ansamblis prikeltas antram gyvenimui, o norintys paragauti žuvienės ypač laukiami.

Tokia soti sriuba buvo pagrindinis vienuolių patiekalas, verdamas iš įvairių rūšių žuvų, daržovių ir sultinio, pagardinamas prieskoniais, žalumynais ir patiekiamas su bandele.

Žuvienė

Reikės (4 asmenims):

Nuskuskite ir supjaustykite žuvį. Kol vanduo puode užvirs, sutarkuokite morką, apkepkite ją su svogūno griežinėliais. Supjaustykite bulves.

Virkite žuvienę tol, kol puode suminkštės bulvės. Nukėlę puodą nuo ugnies įmeskite smulkintų šviežių krapų, įvairių žalumynų, pavyzdžiui, petražolių, svogūnų laiškų.

Gardžiausia žuvienė būna tada, kai verdama iš ką tik pagautų ešerių, karosų. Kad sriuba būtų sotesnė, galima įdėti ir karpių.

Košė

Reikės:

Kad perlinės kruopos, pupelės ir žirniai greičiau išvirtų, mirkykite juos bent kelias valandas, o geriausia visa tai užmerkti iš vakaro.

Virkite kruopas, pupeles ir žirnius tol, kol suminkštės. Galite įdėti kelis šaukštus tarkuotų bulvių ir šiek tiek pavirti, tokia košė taps tarsi šilkinė. Jei puode bus likę dar daug skysčio, nupilkite dalį jo.

Dar 20 minučių brandinkite košę įkėlę puodą į šiltą orkaitę. Iš lašinių paruoškite spirgučių, apkepkite juos su supjaustytais svogūnais.

Valgykite košę pagardindami ją spirgučiais ir žalumynais.

Mėsos troškinys su valgomu dangteliu

Keraminiame indelyje ruošiamas patiekalas išsiskiria tuo, kad prie jo nereikės duonos. Vietoj dangtelio uždedama suformuota mielinė bandelė, kuri kildama apgaubia visą indą.

Reikės (4 asmenims):

Supjaustykite mėsą gabaliukais ir kepkite aliejuje su svogūnų griežinėliais, kol mėsa pagels.

Į nedidelius molinius indus dėkite sluoksniais mėsos, bulvių, morkų ir kitų daržovių, įpilkite vandens, uždėkite dangtelius. Troškinį ruoškite maždaug iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.

Kepkite apie valandą, paragaukite, ar mėsa suminkštėjo. Tada uždenkite indelius ne dangteliais, o mielinės tešlos rutuliukais. Toliau orkaitėje kepkite troškinį, kol dangtelio vietoje iškils gelsva bandelė.