Pateikiame „Associated Press“ sporto skiltininko Johno Leicesterio pamąstymus, kodėl prizo labiau buvo vertas C. Ronaldo.
„Ballon d'Or“ apdovanojimas atiteko ne tam vyrukui. Lionelis Messi yra beveik geriausias pasaulio futbolininkas. Jis toks būtų, o daugumai futbolo gerbėjų taptų vienu geriausiu istorijoje, stodamas greta Pele ir Diego Maradonos, jeigu kitąmet su Argentinos rinktine triumfuotų pasaulio futbolo čempionate. Todėl L. Messi pirmadienio vakarą iškilmingoje ceremonijoje Ciuriche neturėjo į savo rankas paimti rekordinio - ketvirtojo iš eilės FIFA Metų futbolininko apdovanojimo.
Trofėjus, kurį „Barcelona“ įvarčių mašina droviai kėlė, turėjo atiteko Cristiano Ronaldo – nusiminusiam varžovui iš Madrido „Real“.
Apdovanojimą teikiantis elektoratas, žurnalistai bei nacionalinių rinktinių treneriai ir kapitonai šįkart turėjo numalšinti savo pamišimą dėl argentiniečio.
Ir ne dėl to, kad C. Ronaldo būtų geresnis futbolininkas nei L. Messi. Jis toks nėra. Tačiau tai reikėjo padaryti dėl to, kad portugalas 2012 metais iš argentiniečio nugvelbė vieną iš svarbiausių karūnų.
Laimėti Ispanijos „Primera“ lygos titulą „Real“ klubui buvo mamuto dydžio pasiekimas. Daugiausia dėl to, kad C. Ronaldo ir jo ekipos iš Madrido draugai turėjo pranokti L. Messi ir „Barcelona“. Tai reiškia – tikriausiai geriausią žaidėją ir geriausią istorijoje klubą.
Su sudėtimi, kainuojančia daugybę dešimčių milijonų, Madrido komanda nebuvo Dovydas „Barcelona“ ekipos Galijotui. „Real“ klubas - futbolo galiūnas, esantis tarp daugiausia pajamų gaunančių klubų, visuomet turintis aukščiausius tikslus ir resursus, leidžiančius dėl trofėjų kovoti metai iš metų.
Nepaisant to, tik nedaugelis tikėjo, kad įmanoma nuvainikuoti „Barcelona“ ekipą su pavojingiausia trijule aikštėje, kokią tik gali išleisti futbolo klubas. Tai L. Messi ir saugai Andresas Iniesta bei Xavi Hernandezas.
Štai kodėl C. Ronaldo turėjo būti apdovanotas 2012 metų „Ballon d'Or“ trofėjumi. Be C. Ronaldo pasiekto klubo rekordo „Primera“ čempionate (46 įvarčiai) „Real“ nebūtų užbaigusi trejų metų „Barcelona“ klubo dominavimo Ispanijoje.
Tas individualus indėlis į komandos nuopelnus, sugadinusius paskutinį Josepo Guardiolos sezoną „Barcelona“ klube, C. Ronaldo pavertė tinkamu kandidatų laimėti Metų žaidėjo titulą.
Žinoma, tai nereiškia, kad L. Messi jo nenusipelnė.
Didžiausias jo pastarųjų dvylikos mėnesių pasiekimas - pagerintas Gerdo Muellerio įvarčių per kalendorinius metus rekordas – buvo pasiektas per vėlai, kad būtų pagrindinis veiksnys, lėmęs „Ballon d'Or“ apdovanojimą. Juk tai nutiko gruodžio 9-ąją, kuomet balsavimas jau buvo pasibaigęs.
Tačiau dar prieš balsavimo pabaigą L. Messi buvo peržengęs legendinio Pele sezono rekordą (75 įvarčiai per 1958-uosius). L. Messi 50 įvarčių ir aštuoni „hattrick“ (C. Ronaldo atliko septynis) 2011-2012 sezone tapo „La Liga“ rekordu. 73 argentiniečio įvarčiai per 60 mačų su „Barelona“ taip pat tapo pasaulio rekordu. Ankstesnis priklausė G. Muelleriui, kuris 1973 metais įmušė 67 įvarčius, vilkėdamas Miuncheno „Bayern“ marškinėlius.
L. Messi Argentinos rinktinei tapo kažkuo, o ne Europos žvaigžde, nežibančia nacionalinėje komandoje. Su Argentinos rinktine 2012 metais jis įmušė 12 įvarčių ir taip sukėlė abejonių brazilams, kad šie 2014 metų pasaulio čempionate vykdys visą šou programą.
Nepaisant nuopelnų, reikia atsiminti, kad futbolas – komandinis sportas. Individualius pasiekimus padėkime į šalį. Juk Metų žaidėjas turėtų džiaugtis ir komandos trofėjais.
Tuo 2012-aisiais L. Messi pasigirti negalėjo. FIFA pasaulio klubų taurė, kurią „Barcelona“ iškovojo 2011 metų gruodį, ir pergalė Ispanijos taurėje 2012 metais, netgi kartu sudėjus, neprilygsta triumfui Ispanijos čempionate, kuriame pergale džiaugėsi C. Ronaldo ir „Real“.
Metų futbolininko apdovanojimą sieti su L. Messi tapo įpročiu, kurį nutraukti itin sunku. To negarantuoja netgi geresni pasiekimai komandinėje srityje. Jeigu žiūrėsime tik į komandinius rezultatus, L. Messi komandos draugas A. Iniesta buvo vertesnis „Ballon d'Or“ apdovanojimo, nes jis buvo Ispanijos rinktinės, tapusios pirmąja nacionaline komanda ir apgynusia Europos čempionų vardą, sudėtyje. Tačiau pergalės 2009, 2010 ir 2011 metų „Ballon d'Or“ apdovanojimuose L. Messi suteikė tokį pagreitį, kurio pranokti 2012-aisiais nesugebėjo nei C. Ronaldo, nei A. Iniesta. Ir visa tai – nepaisant jų trofėjų kolekcijos.
L. Messi žinomumas ir jo, kaip žaidėjo, patrauklumas tapo vienu iš faktorių, kodėl balsuojant buvo paprasčiausia pasirinkti jį. Juk visuomet malonu stebėti, kaip žaidžia šis 25 metų futbolininkas. Duodamas interviu jis visuomet būna nuolankus ir mandagus, niekuomet nepraleidžia progų padėkoti ekipos draugams.
Jeigu jį palyginsime su C. Ronaldo, tai portugalas atrodys kaip tikras povas. 27-erių C. Ronaldo net aikštėje rūpinasi savo įvaizdžiu ir kartais elgiasi lyg spektaklyje. Visa tai gali užgožti visą atsidavimą žaidimui.
O juk „Ballon d'Or“ apdovanojimų organizatoriai prašė balsuotojų pasverti žaidėjų elgesį aikštėje ir už jos ribų. C. Ronaldo netgi pats pripažįsta savo išskirtinį charakterį. „Esu per rimtas“, - teigė jis. Ir ši savybė tikrai ne visiems patinka.
Tačiau jo asmenybės bruožai neturėtų sutrukdyti jam atsidurti aukščiau L. Messi. Ypač jeigu jo pasiekimai futbole tai gali leisti.
2012 metais jie (pasiekimai) tai leido.
