Ne tik todėl, kad pernai rugsėjo mėnesį futbolininkas rungtyniavo prieš šią komandą. Saugas dvejus metus žaidė šioje šalyje ir jei ne prasidėjusi ekonominė krizė, galbūt futbolininkas karjerą būtų ilgiau tęsęs Graikijoje.
D. Česnauskis po poros metų, praleistų prie Viduržemio jūros, pasuko į Azerbaidžaną, kur rungtyniavo sostinės „Baku“ klube.
Futbolininkas į Lietuvą grįžo gegužės antroje pusėje ir iki rinktinės stovyklos turėjo kelias laisvas dienas po ilgo sezono Azerbaidžane.
- Penktadienį Lietuvos rinktinė išmėgins jėgas su nacionaline Graikijos rinktine. Kaip vertinate Lietuvos galimybes? Kokios mintys prieš šias rungtynes? - portalas lrytas.lt pasiteiravo D. Česnauskio.
- Reikia nusiteikti teigiamai, svarbu trenerių štabui suburti optimalią tai dienai komandą, kuri užpildytų tas spragas dėl trūkstamų žaidėjų - juk nebus Ž. Karčemarsko, D. Šembero, D. Šerno, po traumos sveiksta M. Žaliūkas.
Trenerių darbas - parinkti optimalią sudėtį rungtynėms.
Graikija yra gera komanda, nuolat patenka į pagrindinių čempionatų finalinius etapus. Ekipa tikrai stipri, jai Graikijoje nusileidome 0:2. Tai pasako, kad turime atsakingai ruoštis šiai dvikovai.
- Keletą sezonų praleidote Graikijoje. Kokios emocijos kyla prisiminus šią šalį?
- Tą laiką vertinu pozityviai. „Ergotelio“ klube sekėsi, supo labai draugiški žmonės. Vyravo puiki atmosfera pačioje ekipoje, buvome tarsi didelė šeima, vienas kitam padėdavome.
Be to, gyvenome Kretoje, ten puikus klimatas, puikios sąlygos. Vėliau persikėliau į Salonikų „Aris“ klubą, taip pat buvo neblogas sezonas, dalyvavome Europos lygos turnyre. Čia patekome į atkrintamąsias rungtynes, žaidėme su „Manchester City“ ekipa, gaila, dėl traumos negalėjau žaisti.
Vėliau, kaip žinome, šalį užklupo krizė, kuri palietė ir futbolą. Teko ieškotis kito klubo.
Norėtų grįžti į Azerbaidžaną
- Pastaruosius dvejus metus rungtyniavote Azerbaidžano „Baku“ klube. Kaip vertinate šį karjeros etapą?
- Praėjęs sezonas buvo išties neblogas. Laimėjome taurę - tai dar vienas pasiekimas mano karjeroje.
Šie metai nebuvo patys geriausi, nelaimėjome trofėjų. Taurės turnyre pasiekėme pusfinalį, nepatekome į finalą. Tačiau apskritai šiuos porą metų vertinu tikrai neblogai.
- Kokia konkurencija Azerbaidžano čempionate?
- Sakyčiau, kad kokios 6-7 komandos yra neblogo lygio. Šis sezonas tą puikiai parodė, kai dėl aukščiausių vietų kovojo 3 ekipos, o likusios kelios atkakliai varžėsi dėl 4-7 vietų.
Meistriškumas kyla, atvyksta geri žaidėjai, komandos aukšto lygio.
Azerbaidžanas sparčiai investuoja į sporto infrastruktūrą, futbolo mokyklas, jaunimo ugdymą. Manau, futbolo lygis toje šalyje tikrai juda į priekį.
- „Baku“ klubas nesiūlė pratęsti sutarties?
- Šiuo metu nėra aišku, kas bus ekipos treneris. Po šio sezono klube tam tikras perversmas, kol kas nepatvirtintas strategas.
Šiaip klubo prezidentas nori mane matyti, tačiau viskas priklausys nuo naujojo komandos trenerio.
- Ar pats asmeniškai norite grįžti į Azerbaidžaną?
- Taip, noriu. Tikrai, tai nebuvo prastas laikas šioje šalyje, klubas geras ir sąlygos suteikiamos geros. Viskuo likau patenkintas.
- Ar prieš išvykdamas daug dvejojote dėl Azerbaidžano, juk tai visiškai kita kultūra?
- Visada atvykstant į naują vietą yra tam tikras jaudulys, to baime nepavadinčiau. Tuo metu rungtyniavo Robertas Poškus, Paulius Paknys, tad buvo su kuo pasikonsultuoti.
Jie patarė važiuoti, tad ilgai nesvarsčiau.
- Koks futbolo stilius vyrauja šios šalies čempionate?
- Techniškesnis futbolas, bandoma kamuolį įžaisti.
- Ar daug sirgalių susirenka stadionuose?
- Ne itin daug, panašiai kaip ir Lietuvoje, po tūkstantį-du. Priklausomai nuo rungtynių.
Sentimentai Škotijai
- Nuo 2005 metų iki išvykimo į Graikiją rungtyniavote Škotijoje, Edingurgo „Hearts“ klube. Kaip vertintumėte šį etapą?
- Buvo įdomus laikas, Škotijoje kiek neįprastas futbolas. Tuo metu, kai Vladimiras Romanovas investavo į klubą, jautėsi pakilimas.
Škotijos lygoje užėmėme antrą vietą, į trečiąją nustūmėme Glazgo „Rangers“, iškovojome šalies taurę. Karjeroje yra ką atsiminti. Puikiai įstrigo šventimas miesto aikštėse, kai per gatves važiavome atviru autobusu, o tūkstančiai gerbėjų sveikino mus.
Praleisti beveik penkeri metai. Aišku, ne visi tokie sėkmingi, paskutiniaisiais užklupo traumos, tačiau šiuo metu viskas gerai.
- Gal norėtumėte grįžti į Škotiją?
- Dabar ten sunkus laikas ir tas futbolas nėra mano stiliaus. Vyrauja grubi kova, žaidimas galva, o tai nėra mano stiprioji pusė.
- Brolis rungtyniauja Rusijoje, aukščiausioje lygoje, norėtum kartu žaisti tame pačiame čempionate?
- Būtų sunku pakliūti, atvyksta labai stiprūs legionieriai, turintys autoritetą futbolo bendruomenėje. Komandose yra užsieniečių limitas, klubai stiprėja ir perka brangius legionierius.
Tik brolis Edgaras Česnauskis rungtyniaus aukščiausioje lygoje, Deivido Šembero atstovaujama Vladikaukazo „Alanija“ iškrito į žemesnį čempionatą.
- Kokie planai po rinktinės rungtynių? Kur turėtumėte žaisti kitame sezone?
- Turiu pasiūlymą iš Graikijos ir laukiu atsakymo iš „Baku“ klubo.
- Kokia jūsų dienotvarkė Lietuvoje, grįžus iš Azerbaidžano į rinktinės stovyklą?
- Ji pakankamai paprasta: kas antrą dieną iki rinktinės stovyklos pabėgiodavau Antakalnio miškeliuose su žmona Vaida, ji ruošiasi bėgimui, jai padedu patarimais bei pats palaikau sportinį tonusą.
- Vilnių laikote savo namais?
- Taip, tai mano namai, o Lietuva – mano šalis, gimtinė. Čia man viskas patinka. Po karjeros pabaigos tikrai nėra jokių planų gyventi kažkur kitur. Ruošiuosi gyventi Lietuvoje, savo ateitį matau tik šioje šalyje.
