„Čempionų lyga – tai magiški žodžiai“, – portalui lrytas.lt būsimą didžiausią iššūkį vaizdingai apibūdino M.Zubas.
Sumanusis „Žalgirio“ vairininkas nepasinėrė į užburiančias svajones. Naujųjų Lietuvos futbolo karalių treneris supranta, kad Čempionų lygoje norint nuveikti bent kažką padoraus, būtina gerokai stiprinti Vilniaus komandą.
Sostinėje lengvai pritapęs lenkas atsakingai žvelgia į „Žalgirio“ kelią Čempionų lygoje. M.Zubas pabrėžia – Europos fronte „Žalgiris“ atsako ne tik už savo, bet ir Lietuvos futbolo vardą.
Su mūsų šalies futbolu jau pusantrų metų draugaujantis užsienietis turi, ką pasakyti ne tik apie Lietuvos žmones, bet ir futbolo peripetijas. Interviu portalui lrytas.lt M.Zubas pasakojo apie lenkų ir lietuvių santykius, galimybę perimti Lietuvos rinktinės trenerio postą, nacionalinės komandos problemas ir valstybės gėdą.
Treneris iš Lenkijos Lietuvoje jaučiasi kaip namie, bet niekaip negali priprasti prie vieno dalyko – kaip sostinėje gali nebūti nacionalinio stadiono.
Lietuvius lygino su lenkais
– Treneri, kaip leidžiate atostogas?
– Būnu su šeima ir gyvenu įprastą gyvenimą. Bet taip pat einu į sporto salę. Esu futbolo treneris, todėl turiu palaikyti formą (Juokiasi.). Mėgstu su šeima išvažiuoti slidinėti, turiu kitų pomėgių. Bet per atostogas atsiduodu tik šeimai, todėl laisvą laiką turiu derinti su namiškiais.
– Ar jau atsigavote po ilgo varginančio sezono?
– Jau pailsėjau. Praėjo mėnuo. Tiek laiko man visiškai pakanka.
– Esate iš kaimyninės šalies. Ar Vilnius jums artimas miestas?
– Galiu palyginti Vilnių su didžiausiais Lenkijos miestais, ypač – Krokuva. Net pats miesto išsidėstymas labai panašus. Todėl Vilniuje jaučiausi labai gerai.
Vienintelė kilusi problema – kalba. Lietuvių kalba yra sudėtinga, todėl neturėjau daug laiko ją patobulinti. Kartais iškildavo problemų mieste, bet tai nebuvo esminis dalykas.
– Lenkų ir lietuvių santykiai pastaraisiais metais buvo gana įtempti. Ar viešėdamas Vilniuje tai jautėte?
– Nebuvo jokių problemų ir nebuvo nė vieno incidento. Esu girdėjęs apie tam tikrus įvykius, bet pats asmeniškai nenukentėjau. Vilniuje praleidau puikų laiką. Jaučiausi kaip namie.
– Užsieniečiai dažnai pastebi, kad lietuviai atrodo surūgę ir retai šypsosi. Ar taip pasirodė ir jums?
– Manau, kad tai tik stereotipas. Man lietuviai labai primena lenkus. Mano požiūriu – tai visiškai vienodi, to paties mentaliteto žmonės.
„Žalgiryje“ nori permainų
– Tai kodėl gi nusprendėte pratęsti sutartį su „Žalgiriu“? Nejaugi nebuvo dėmesio iš Lenkijos klubų – namų?
– Kai tapome A lygos čempionais, sulaukiau daugybės skambučių iš agentų, sveikinimų. Bet tai tebuvo tik pokalbiai, svarstymai apie planus ir panašiai. Jokios konkrečios sutarties ant stalo man nebuvo padėję.
Jei atvirai, aš nelaukiau pasiūlymų. Vilniuje esu pusantrų metų. Manau, kad treneris klube turi dirbti mažiausiai dvejus metus. Pernai tik kelis mėnesius apsitryniau „Žalgiryje“, o šiemet dirbau visą pilną sezoną. Turėjau tikslą toliau tęsti darbą, kad pasiekčiau tą optimalų laiką. Per tokį laikotarpį galima atskleisti visus savo sugebėjimus ir su komanda įgyvendinti norimus dalykus.
Manau, kad galime pakartoti tokį sėkmingą sezoną. Tačiau Čempionų lygos atranka – naujas dalykas tiek klubui, tiek man, o ypač futbolininkams. Mums bus labai svarbu gerai pasirodyti šiame turnyre. Tačiau nepamirškime ir vietinio fronto. Norime ten susižerti visus titulus. Sezonas bus tikrai įdomus. Iššūkių netrūks niekam.
„Čempionų lyga“ – magiški žodžiai kiekvienam futbolininkui. Čempionų lygos atrankoje daug kas priklauso nuo burtų. Labai svarbu išlikti kantriems. Tiesa, vis tiek viskas yra pačios komandos rankose ir futbolo įgūdžiai – tikrai ne paskutinėje vietoje.
– „Žalgiriui“ šis sezonas bus išskirtinis tuo, kad klubas dalyvaus Čempionų lygos atrankoje. Kokiu rezultatu būtumėte patenkintas?
– Pasirodymą pradedame nuo antrojo etapo. Nieko negaliu pasakyti, kol dar nežinome burtų. Jei žaisime prieš labai stiprų varžovą, galime labai greitai baigti visą kelionę. Aišku, norėdami pasirodyti sėkmingai, turime mesti iššūkį ir stipriausiems. Bet nenorėtume kristi jau po pirmojo etapo. Būtų smagu įveikti 1-2 varžovus. Dabar galiu pasakyti tik tiek, kad svarbu laimėti bent pirmąjį raundą. O po to jau žiūrėsime.
Šiemet norėčiau turėti dar stipresnę komandą. Galvojant apie Čempionų lygos atranką ar Europos lygos grupes, privalome sustiprėti.
– Klubo vadovai juokais kalba apie Čempionų lygos grupių etapą. Ko komandai trūksta norint patekti bent į Europos lygą?
– Norėdami konkuruoti Europos fronte, privalome turėti lygiavertę aukšto lygio sudėtį. Praėjusį sezoną turėjome maždaug 16 aukščiausio lygio futbolininkų. Bet kai per sezoną sužaidžiame apie 50 rungtynių, būtina turėti daugiau pajėgių žaidėjų, kurie galėtų išlaikyti stabilumą. Sezono pabaigoje žaidėjai ima pavargti, tampa mažiau atsparesni traumoms. Pavyzdžiui, aukščiausio lygio Europos klubai turi 40-45 futbolininkus. Aišku, dėl mūsų ekonominės situacijos negalime sau to leisti.
Turiu liūdną Varšuvos „Legia“ pavyzdį. Europos lygoje Lenkijos klubas per 5 mačus neiškovojo nė vienos pergalės ir neįmušė nė vieno įvarčio. Tai – pastarųjų kelerių metų antirekordas. Stebėjau „Legia“ Lenkijos čempionate (Lenkijos pirmenybėse „Legia“ žengia pirma. – Red.). Jie turi problemų dėl traumų, matosi psichologinis nuovargis. O dar tik gruodis. Visi jau galvoja apie atostogas, šventes. Tai jau nebe futbolo žaidėjai, o kiti žmonės. Tokios smulkios detalės puikiai pasimato sezono pabaigoje.
Taigi, reikia didinti rotaciją. Reiktų mažiausiai 20-22 lygiaverčių žaidėjų. O tada jau būtų galima apie didelius žygius Europoje.
Įsivaizduoju, kas būtų, jei be kovos su „Salzburg“ mums būtų suteikę vietą Europos lygoje. Nežinau, kaip mes pralaimėdami 5-6 įvarčiais tolimoje Europos šalyje, jau po dviejų ar trijų dienų žaistume A lygoje išvykoje. O toliau – vėl tas pats. Būtų tiesiog neįmanoma išlaikyti aukštą žaidimo lygį, koncentraciją.
Man toks sezono modelis buvo naujas dalykas. Mūsų situacijoje niekas negali žaisti 61 oficialių rungtynių. Be jokių pertraukų žaidėme beveik 11 mėnesių. Kai dauguma A lygos klubų ilsėjosi, mes žaidėme svarbius mačus Europos lygos atrankoje. Mums trūko poilsio, buvo nuvargę psichologiškai. Tokioje situacijoje futbolininkai negali tinkamai reaguoti į savo klaidas. Visi šie dalykai trukdė praėjusį sezoną ir atsiliepė pačioje jo pabaigoje. Sezono viduryje demonstravome puikų futbolą, bet toks tas gyvenimas. Vieną kartą būni ant stalo, kitą – jau po juo. Tačiau svarbiausia tai, kas susidėlioja turnyro lentelėje po finalinio švilpuko.
Bet norėdamas tapti čempionu, turi įveikti visas kliūtis. Nežinau, kur būtų lengva tai padaryti. Dabar galime ramiai analizuoti, ką galime nuveikti kito sezono pradžioje. Pernai buvome labai dideli optimistai. Tačiau dažnai būna, kad kai nori užčiuopti kelis dalykus vienu metu, rankos galiausiai lieka tuščios.
Visi gerai pasimokėme iš to sezono. Sukaupta patirtis buvo ne ką mažiau vertinga nei iškovoti titulai. Esu laimingas, kad įvykdėme tikrai aukštus tikslus. Ir džiaugiuosi, kad įrodėme, jog Lietuvos futbolas nėra toks silpnas, kaip atrodo kitiems.
– Kai „Žalgiris“ sėkmingai peršoko barjerus Europos lygoje, Lietuvoje visi ėmė kalbėti apie futbolą. Susidomėjimas atsispindėjo ir LFF stadione, kuris būdavo beveik užpildytas sausakimšai. Kaip jaučiatės tapęs tokia Lietuvai neįprastos futbolo euforijos dalimi?
– Man tai – ypatinga. Neįtikėtinas jausmas žaisti labai svarbų mačą pilname stadione, kai už tavęs stovi tokia sirgalių armija. Europos lygos atrankoje – tik kelios rungtynės. Per jas tu reprezentuoji ir „Žalgirį“, ir A lygą, ir Lietuvos futbolą. Tokioje situacijoje norisi tapti Lietuvos futbolo garvežiu.
Kremtasi dėl Lietuvos futbolo
– Prisimenant LFF taurės mačą Pakruojyje ne stadione, o pelkėje, Lietuvoje pamatėte ir tragiškas futbolo sąlygas. Kokį įspūdį susidarėte apie futbolo situaciją Lietuvoje ir A lygą?
– „Žalgiris“ – ypatingą istoriją turintis futbolo klubas. Tai – Lietuvos futbolo ikona. Tačiau liūdniausia, kad neturime savo stadiono. Europoje būtų sunku įsivaizduoti, kad tokiais laikais sostinėje nėra didelio modernaus stadiono. Nacionalinis stadionas – kaip opera, teatras. Tikiuosi, kad futbolas bus impulsas valdžiai imtis veiksmų. Lietuvai būtina galvoti apie tokį dalyką. Stadionas taptų didžiuliu impulsu visiems – pradedant žaidėjais, treneriais, baigiant sirgaliais.
Įsivaizduoju, kad labai sunku tai pakeisti. Juolab, kai futbolas yra tik antra sporto šaka Lietuvoje. Padaryti progresą galima tik bendromis pastangomis. Man pasirodė, kad trūksta bendradarbiavimo tarp dviejų svarbiausių elementų – Lietuvos futbolo federacijos ir komandų. Reikia apie tai kalbėti, ieškoti naujų galimybių, problemų sprendimo. Lietuva – maža šalis. Čia nėra tiek potencialo kaip Ispanijoje, Vokietijoje ar Prancūzijoje. Tačiau kai šalis tokia maža, bendrą kalbą federacijai ir klubams būtų galima rasti paprasčiau. Susidariau įspūdį, kad A lyga ir LFF yra du atskiri dalykai. Lyg LFF besirūpintų tik nacionaline komanda.
– Lietuva kaip tik ieško naujo trenerio. Ar sutiktumėte perimti mūsų rinktinės vairą?
– Kai kažkas apie tave kalba kaip apie pretendentą į rinktinės postą, tai – garbė. Kita vertus, reikia suprasti, kad šie du darbai futbole yra labai skirtingi. Viena yra treniruoti klubą, kita – rinktinę. Dirbdamas komandoje tu dirbi kasdien, 24 valandas per parą.
Pats esu pamalonintas, kad apie mane kalbama kaip apie kandidatą treniruoti Lietuvą. Bet šiuo metu tai neįmanoma. Aš dar nepasiruošęs pasyviam darbui. Rinktinėje tu daugiau laiko praleidi biure, lėktuve, bendraudamas telefonu. O klubo trenerio darbas yra visai kitoks. Kaip tik tokio man ir reikia. Bet negali žinoti, galbūt ateityje.
– Ką manote apie Lietuvos rinktinę?
– Jau šį tą žinau apie Lietuvos futbolą. Kiek žinau, dabar Lietuva FIFA reitinge užima tik 102 vietą. Tačiau reitingas yra tiesiog reitingas. Mano nuomone, jūs neišpildote savo potencialo. Šiuo metu svarbiausia ne tai, kas treniruos Lietuvos rinktinę. Esminis dalykas – iškelti sau klausimą: ko mes norėtume iš rinktinės per kitus dvejus metus? Kai bus iškeltas konkretus tikslas, tada galima ieškoti žmogaus. Jei viską pradėsite tik nuo trenerio, nemanau, kad tai baigsis geruoju. Aišku, tas treneris stengsis išspausti maksimumą, bet nieko nebus.
– Tai kokius tikslus LFF turėtų išsikelti prieš paskiriant naująjį trenerį?
– Svarbu pasižiūrėti į dabartinius žaidėjus ir nuspręsti, ar jau laikas daryti kartų kaitą. Jūs turite gerų jaunų žaidėjų. Tuo įsitikinau Lietuvoje vykusiame Europos devyniolikmečių čempionate. Bet kai stebėjau jūsų rinktinę, nepažinau futbolininkų. Iš A lygos žaidė tik du jauni futbolininkai. Net neįsivaizduoju, iš kur buvo visi kiti.
Aš, kaip treneris, manau, kad svarbu kurti naują rinktinę. Nežinau, iš kurių komandų, bet reiktų į rinktinę atvesti 1-2 žaidėjus, kuriems yra daugiausiai 23-24 metai. Be to, reiktų pastebėti ne tik geruose klubuose ant suolo sėdinčius lietuvius, tačiau ir tuos, kurie demonstruoja gerą formą ir nuolat žaidžia. Labai svarbu į nacionalinę komandą įtraukti A lygos futbolininkų. Paėmęs į rinktinę žaidėją iš A lygos, kitam duotum labai gerą pavyzdį ir suteiktum motyvacijos.
Apibendrinus visus šituos dalykus, jau po to būtų galima galvoti apie taškus Europos čempionato atrankoje. Pasaulio čempionato atrankoje turėjote įdomią grupę, kuri nebuvo tokia stipri. Turėjote galimybių. Dabar Lietuvai svarbiausi ne taškai. Pirmiausia reikėtų koncentruotis į naują rinktinės strategiją. M.Stankevičius ir M.Kalonas jau turi sukaupę daug patirties. Jie dar norėtų žaisti kelerius metus, bet negali visos atsakomybės mesti ant jų pečių.
Labai svarbu stebėti futbolininkus iki 17 ir 20 metų. Tai – svarbiausias futbolininko amžius. Pasimato, ar tas žaidėjas turi galimybę būti rinktinės žaidėju, ar tik vietos lygio.
Kalbėti apie Lietuvos rinktinės problemas būtų galima kelias valandas. Labai svarbu nustatyti, ką galima padaryti ir ar rinktinė yra pajėgi tai padaryti. Reikia viską daryti palaipsniui. Iš pradžių svarbiausia susikurti strategiją, o tik po to galvoti apie rinktinės trenerio pavardę.
