„Namų pranašumas – didelis, bet greitai tokie dalykai išnyks“, - įsitikinęs Anglijos rinktinės strategas Roy'us Hodgsonas. 66 metų futbolo specialistas savo ekipos šansų nevertino, tačiau buvo įsitikinęs, kad praėjo laikai, kai europiečiai ne savo žemyne jautėsi nepatogiai.
Ar praktiškai visus svarbiausius mačus Anglijoje stebėjęs R.Hodgsonas per pastarąsias savaites aptiko talentų ir žaidėjų, kurie nuspalvins nacionalinę komandą?
„Aš iš anksto žinau, ką kviesiu ir koks bus planas. Nevertinu futbolininkų pagal paskutines minutes ar savaites“, - sakė R.Hodgsonas.
Jis fifa.com pasakojo apie Europos rinktinių galimybes Brazilijoje bei žaidėjų atrankos filosofiją.
- Amerikoje vyko septyni pasaulio čempionatai ir visus juos laimėjo Pietų Amerikos rinktinės. Tai sutapimas ar yra kažkokių lemiamų faktorių?, - fifa.com paklausė R.Hodgsono.
- Ne. Bet būkime atviri: namų pranašumas – didelis pranašumas. Užtenka pažiūrėti į 1998 metų Prancūzijos komandą. 2006 metais vokiečiai pasiekė gerokai daugiau nei žmonės tikėjosi. Pagal visų lūkesčius jie į turnyrą atvyko neturėdami daug vilčių, bet sugebėjo pasirodyti labai gerai (užėmė šeštąją vietą, - Red.)
2002 metais japonai ir korėjiečiai žengė daug toliau nei daugelis prieš turnyrą galėjo tikėtis. 1958 metais švedai pasiekė finalą ir man net nereikia priminti 1966-ųjų Anglijos rinktinės (tapo čempione, - Red.).
Tad nėra neįprasta, kad namų pranašumas taptų žaidimo dalimi. Tai gali būti paprastas atsakymas, kodėl Pietų Amerika nuostabiai pasirodo Pietų Amerikoje. Manau, kad su laiku tokie pranašumai ir minusai išsilygins.
Europos rinktinės stiprėja ir vis labiau prisitaiko prie žaidimo kitokiomis sąlygomis. Pietų Amerika eksportuoja savo futbolininkus į Europą, tad čia jau suprantama, kaip jie žaidžia. Brazilijos rinktinė turės nedaug futbolininkų, kurie iš tikrųjų žaidžia Brazilijoje.
Urugvajus ir Argentina, ko gero, taip pat neturi daug futbolininkų, kurie liko gimtinėse.
Dabar nėra taip, kaip anksčiau, kai brazilai ir jų stilius nebuvo pažįstamas už Brazilijos ribų. Garrincha ir Pele žaidė savo komandose ir buvo labai populiarūs Brazilijoje, bet jie tikrai išgarsėjo tik tada, kai pasirodė pasaulio čempionate.
Tokių dalykų nebeliko, nes mes viską jau žinome.
Kiekvienas gali Anglijoje kreiptis į futbolo sirgalių ir paklausti: „Ar gali įvardinti Brazilijos rinktinės sudėtį?“ arba „Ar gali man paaiškinti, iš ko sudaryta brazilų rinktinė?“ Ir jie tikrai sugebės atsakyti, nes pusė tų žaidėjų žaidė ar žaidžia Anglijoje. O kitus futbolininkus sirgaliai matė Čempionų lygoje, kai šie žaidė prieš anglų klubus.
- Kai stebite Anglijos rinktinės narius, kurie žaidžia su savo klubais, kaip jūs jaučiatės? Ar nervinatės?
- Nė kiek. Aš turiu labai aiškią idėją, ką noriu daryti su komanda ir sudėtimi. Žinoma, kai kalbame apie nervus, reikia pabrėžti, jog nenoriu matyti tokių įvykių, kaip buvo su Jay Rodriguezu. Jis patyrė kryžminių kelio raiščių traumą, kai mačą stebėjau tribūnose.
Tad visada tikiesi, kad kad daugiau tokie dalykai nenutiks. Tačiau nėra tikslo nervintis ar nerimauti dėl to, nes tai nėra tavo valioje. Tiesiog tikiuosi, kad tai nenutiks.
Viskas, ką galiu padaryti, tai išvalyti mintis ir turėti aiškų tikslą ir planą. Niekas, kas galėjo nutikti per keturis mačus, kalbant apie pasirodymą, manęs nepalies. Aš nevertinu futbolininkų iš jų paskutinių minučių ar mačų. Juos vertinu per dvejus metus. O jeigu į šviesas pakliūna kažkas naujo, tą žmogų stebiu keletą mėnesių.
Vertinti talentą per savaitę ar dvi nėra gerai.
Aš niekada nevertinau žaidėjų pagal paskutines dvi ar tris sezono savaites. Sprendimą stengdavausi priimti pagal lapkričio-kovo mėnesius, nes būtent čia reikia labiausiai atsiskleisti. Tad mes stebime paskutinius mačus, bet tada negalvojame: „Imti jį ar ne?“.
O jeigu kažkas gerai pasirodo ir aš jį esu pasirinkęs, džiaugiuosi dėl savo sprendimo. O jeigu sužaidžia prastai, galvoju taip: „Tai nepakeis mano sprendimo.“ Geru žaidėju per dvejas rungtynes netapsi. Taip pat ir blogu.
