Stereotipai, sakysite, ir aš sutiksiu, tačiau tokie gyvenimo šešėliai – ne iš piršto laužti. Juos išgyveno ir išgyvena gausybė brazilų.
„Manęs nedomino gaujos, bet apie jas gerai žinojau, turėjau pažįstamų. Tu turi kažką pažinoti“, – sako Andre Franciso Williamsas Rocha da Silva.
Jeigu domitės Lietuvos futbolu – šį brazilą gerai pažįstate. Tiesiog Andrezinho vadinamas 28 metų saugas vilki Vilniaus „Žalgirio“ marškinėlius.
Jo gyvenimo kokteilis skiestas svaiginama sėkme ir į dugną tempiančiais betono luitais. Jis save vadina nugalėtoju, nes išliko.
Andrezinho per mūsų pokalbį mažiausiai keturis kartus paminėjo savo motiną. Ją vadina didžiausia gyvenimo sėkme.
Negalėjo tikėtis per daug
Andrezinho augo be tėvo. Igarapės municipalitete gimusį vaiką ir jo brolius augino visiškai jiems atsidavusi motina. Tėvas Anapilin iškeliavo praėjus keletui savaičių po šeimai džiugios vasario dvyliktosios, kai gimė Andrezinho.
Jis, kaip ir beveik visi Brazilijos vaikai, lauke gainiodavo kamuolį. „Prie namų turėjome didelę tikros vejos aikštę, – žiūrėdamas į sintetinę LFF stadiono dangą sakė jis. – Žaisdavome penki prieš penkis, o kartais ir gatvėje.“ Nežaidžiančių futbolo Brazilijoje beveik nėra. Vaikai ten iškart gauna kamuolį ir lekia į lauką.
Vargingoje šeimoje augęs Andrezinho ilgai prašė mamos, kad ši jam nupirktų futbolo batelius. „Kiti vaikai jau turėjo“, – sakė jis. Ar nupirko? „Tada buvau trylikos, – nusišypso brazilas. – Tai buvo staigmena, nes anksčiau tiesiog nepakako pinigų.“
Andrezinho neslepia – jis niekada negalvojo, kad taps futbolininku. Šiuo keliu jis pasuko persikėlęs į sostinę, kai gavo pirmąją galimybę. „Žaidžiau gatvėje ir sulaukiau kvietimo. Aš sutikau, bet net tada neįsivaizdavau, kad būsiu futbolininkas“, – pasakoja Andrezinho.
Kiti jo pasakyti žodžiai – gilūs ir ne kiekvienam suprantami.
„Iš to, koks buvo mano gyvenimas, negalėjau tikėtis per daug. Turėjau mamą ir du probleminius brolius. Bet ėmiau išvykti ir, ačiū Dievui, tapau žaidėju“, – kalbėjo jis.
Prarado save
Kai buvo 21-erių, išsipildė Andrezinho svajonė, kurią turi kiekvienas kamuolį palietęs brazilų berniukas. Vaikinas pasirašė sutartį su vienu galingiausių Brazilijos klubų „Corinthians“. Šuolis svaiginamas. Pernelyg.
„Vaikystėje svajojau žaisti pasaulio čempionate ar bent kartą apsivilkti rinktinės marškinėlius. Bet mano karjera pasuko neteisingu keliu. Tada suvokiau tikrą padėtį – ėmiau galvoti, kad svajonė neišsipildys, – prisiminimais dalijosi futbolininkais. – Nebegalėjau savęs suvaldyti ir praradau galimybę tapti garsiu žaidėju.“
Apmaudo dėl iššvaistytos progos jis neslepia, bet į liūdesį nepanyra. „Praradau save“, – šyptelėjęs sako brazilas. Šiandien jis puikiai supranta, jog padaryta klaidų. Andrezinho nori išmokyti savo sūnų jų nekartoti.
„Lietuvoje viskas kitaip. Jeigu čia esi futbolininkas, tavęs beveik niekas nežino. O Brazilijoje esi matomas. Tave žmonės tempia į šalį ir kviečia tai šen, tai ten. Viskas prasideda sulig dideliais pinigais. Esi vienas ir nemoki susivaldyti. Tada prasideda merginos, vakarėliai, gėrimai. Istorijos pabaigą pats žinote“, – neslepia Andrezinho.
Jo žodžiai – tarsi įprasta lėkšta Holivudo filmo istorija, kai pamatęs pradžią žinai, kaip viskas klostysis. Sakysite, kad kine pabaiga būna laiminga, bet Andrezinho ir jaučiasi laimingas.
Gimė po laiminga žvaigžde
„Aš galiu sakyti, kad esu nugalėtojas, palaimintasis“, – sako Andrezinho, sulaukęs dar vieno klausimo apie sunkią vaikystę.
„Vaikystėje mano gyvenimas buvo nelengvas, bet aš dėkoju Dievui už pagalbą. Galiu keliauti po visas šalis, laisvai kalbu angliškai, nors niekada to nesimokiau mokykloje“, – sako jis. Andrezinho, kaip ir dauguma brazilų, tikintis. Tačiau į bažnyčią Vilniuje sekmadieniais jis nevaikšto.
„Turiu savo laiką melstis“, – paaiškina brazilas.
2006 metais jam nusišypsojo Fortūna, kurios lūpų pražystant trokšta kiekvienas Brazilijos vaikas. „Man pasakė, kad turiu pasirašyti profesionalią sutartį. Nustebau, nes tokio dalyko tikrai nesitikėjau. Bet gal tai buvo mano likimas?“ – sako Andrezinho.
Tą dieną jis patikėjo, kad gali tapti geru futbolininku.
Patikėjo treneris
Andrezinho sutinka, kad grindžiant gyvenimo kelią reikia sutikti ir tinkamus žmones. Vienu iš jų jis vadina Giba Maniaesą. Būtent tuometis „Clubo de Remo“ treneris suteikė pirmąją galimybę jam žaisti su profesionalais.
„Jis suteikė man progą ir privertė mane tikėti. Per kiekvienas Kalėdas aš jam paskambinu. Tai darau lig šiol“, – prisimena Andrezinho. Jis ir šiandien vadovaujasi trenerio patarimais.
Tačiau ne visi sutikti strategai tikėjo Andrezinho. Prisiminęs „Corinthians“ klubo suteiktą sutartį, iššvaistytą progą, jis neslėpė, kad tuomet susidūrė ne tik su paties susikurtais barjerais.
„Manau, kad tuomet mane šiek tiek apgavo ir strategas. Jis nenorėjo, kad būčiau komandoje, tad mane išsiuntė į žemesnio lygio ekipą. Kas nutiko? Gal aš nesu pakankamai geras? Bet kodėl tada jie pasirašė sutartį? Tokius klausimus pateikiau sau. Buvo sunku“, – sakė Andrezinho.
„Corinthians“ klube jis nesužaidė nė vieno mačo. Iki 2009 metų Andrezinho dar gyveno Brazilijoje, kol turėjo susikrauti lagaminus ir išvykti į Kiniją. „Buvo baisu, nes nemokėjau anglų kalbos, be mane įtikino, jog esu reikalingas“, – prisimena futbolininkas.
Dievina mamą
Andrezinho per gyvenimą sutiko ir gerų, ir blogų žmonių. Visi kažko jį mokė. Galbūt todėl vyras ilgesingai, bet įžvalgiai kalba apie praeitį. Ji pateikė daug išbandymų. Už išlaikytus gyvenimo testus Andrezinho dėkoja ne tik Dievui.
„Ji tikra kovotoja. Ji dėl manęs padarė viską“, – tokiais žodžiais Andrezinho apibūdina savo mamą. Ji viena rūpinosi berniuku ir vyresniais broliais. „Ji siekė išgyventi. Valgėme tai, ką patiekdavo mama. Ji niekada mūsų nespaudė, kad pradėtume anksti dirbti. Mama mus stengėsi išmokyti teisingo gyvenimo. Dėkoju Dievui, kad turiu tokią mama“, – sakė futbolininkas.
Dabar jis rūpinasi mama ir broliais. Daug dėmesio gauna ir jo paties sukurta šeima – žmona ir sūnus. Jie – Brazilijoje, tad Andrezinho kamuoja ilgesys.
Iššūkis - gaujos
Dabar Igarapėje gyvena apie 45 tūkstančiai žmonių. Kai gimė Andrezinho, ten nebuvo nė dešimties tūkstančių. Municipalitetas išsiplėtė, bet gyvenimas toks pat sunkus. Nemažai vaikų, ypač berniukų, nuo pat gimimo turinčių susidurti su gyvenimo negandomis, anksti privalo prasimanyti maisto. Istorijų apie nusikaltėlių gaujas pasakoti net nereikia – visi yra girdėję apie karštąją lūšnynų Braziliją.
Vaikams tamsos vilionės – itin pavojingos. „Ypač valstybinėse mokyklose. Čia nuolat tave mėgins patraukti į savo pusę“, – sako Andrezinho.
Paklaustas, kas sunkiausia vaikui Brazilijoje, jis nedvejoja: „Gaujos. Turi nepatekti į gaujas.“
Ar Andrezinho pats pažįsta gaujos narių?
„Turiu labai daug draugų. Jau spėjau jų ir prarasti“, – sakė brazilas. Jis dar kartą padėkojo mamai, kad išvengė baisiojo kelio.
„Man niekada nebuvo smalsu, kas vyksta gaujose, ką jie daro, kuo užsiima. Žinojau, kad tai nėra gerai. Niekada nesu prie jų prisijungęs, bet žinojau apie juos. Labai svarbu suprasti savo vietą ir žinoti, kas yra neteisinga“, – sakė Andrezinho.
Supranta protestuotojus
Andrezinho yra vienas iš tų milijonų brazilų, kurie tikisi savo rinktinės triumfo pasaulio čempionate. Brazilas sako, kad jo šalyje dabar visi kvėpuoja futbolu, o lūkesčiai auga kasdien.
„Mus visi vadina futbolo šalimi, todėl visi tikisi nuostabios šventės ir mūsų žaidimo. Visi kalba apie futbolą, apie menkiausias detales, susijusias su čempionatu“, – pasakojo futbolininkas.
Tačiau futbolo euforija brazilams neleidžia pamiršti neištesėtų pažadų. Kai šaliai buvo suteikta galimybė organizuoti pasaulio pirmenybes, žmonės ėmė klausti: iš kur imsime pinigų? Pinigų atsirado – FIFA ir valstybės dotacijos kėlė senuosius stadionus, bet žmonių pyktis tik didėjo.
„Žmonės nesupranta, kodėl nestatomos valstybinės ligoninės, mokyklos. Visi pinigai tenka futbolui, o paprastas gyvenimas užmirštas. Aš tai puikiai suprantu. Pasaulio čempionatas mums – labai svarbus, bet valdžia galėjo padalyti pinigų visiems, – mano Andrezinho. – Padėtis tokia, kad tu privalai eiti į privačią ligoninę, nes valstybinėje gali lengvai mirti, tad lėšų čia reikia.“
Bet, Andrezinho nuomone, Brazilijos triumfas pasaulio čempionate bent trumpam sustabdytų protestus.
Į finalą pateks
Tačiau iki viršūnės kelias – ilgas. Birželio 12-ąją prasidėsiančią šventę skambiai užbaigti nori visos rinktinės, o šeimininkai tikrai susidurs su rimtais iššūkiais. Futbolą užvaldžiusi Ispanija gins titulą, ginklus galanda vokiečiai, į eilę stoja ir kitos pajėgios komandos. Andrezinho labiausiai bijo amžinų brazilų priešių Argentinos ir Urugvajaus. Pastarasis 1950 metais, kai pirmenybės vyko Brazilijoje, šeimininkus nugalėjo finale.
„Tas pralaimėjimas sukėlė didelį nusivylimą. Marakanoje buvo gausybė žmonių, visi tikėjo pergale, bet jos pasiekti nepavyko“, – sakė Andrezinho. Argentina ir Brazilija gali kovoti finale.
„Pažiūrėkite į mūsų istoriją – mes visada rimtai kovojame. Argentiniečiai turi nuostabių žaidėjų. Lionelis Messi, Sergio Aguero, ypač Angelo di Maria. Manau, mes susitiksime finale“, – sakė futbolininkas.
Vilniaus „Žalgiryje“ jis apie pasaulio čempionatą pasikalba su kroatu Andro Švrljuga ir prancūzu Serge'u Nyuiadzi. Brazilai su kroatais žaidžia vienoje grupėje.
„Laimėsime mažiausiai 3:0, ir Andro tai žino. Kroatai yra silpniausi čempionate, – juokdamasis sakė Andrezinho. – O ir prancūzai nėra rimčiausi varžovai.“
„Žalgirio“ treneris Marekas Zubas čempionais mato vokiečius, kurie dėl trofėjaus žaistų su ispanais. „Jis – svajoklis. Gali kalbėti ką nori, bet mes būsime finale“, – įsitikinęs futbolininkas. Jis šiek tiek nusivylęs, nes brazilai į rinktinę nepakvietė jo dievaičio Ronaldinho. Andrezinho jį vadina ypatingu.
