Anglijos futbolininkai vėl priversti pirma laiko krautis lagaminus.
Dar prieš paskutines grupės rungtynes 2014 metų pasaulio pirmenybėse „Trijų liūtų“ rinktinė prarado galimybes patekti į kitą etapą.
Po pralaimėjimų Italijai (1:2) ir Urugvajui (1:2) futbolo pradininkai vakar su Kosta Rika jau žaidė tik paguodos mačą dėl savo garbės.
Po dar vieno fiasko pasaulio pirmenybėse šalies žiniasklaida vėl nusitaikė į Anglijos rinktinės trenerį R.Hodgsoną.
„Neįmanomas darbas“, – taip Anglijos rinktinės trenerio pareigos vadinamos jau beveik 70 metų nuo tos dienos, kai legendinis britų futbolo žurnalistas Brinas Glanville’is panaudojo šią sparnuotą frazę rašydamas apie buvusį „Trijų liūtų“ trenerį Walterį Winterbottomą.
Bet ir po nesėkmės 2014-ųjų pasaulio pirmenybėse R.Hodgsonas nėra linkęs kelti baltos vėliavos.
Į Braziliją atjaunintą komandą atsivežęs 66-erių treneris įsitikinęs, kad Anglijos rinktinė nepadarė gėdos.
– Dvejus pastaruosius metus vadovavote komandai, kurios kelias baigėsi nesėkme Brazilijoje. Anglijos rinktinės trenerio pareigos nuo neatmenamų laikų vadinamos „neįmanomu darbu“. Ar šis posakis iš tiesų teisingas?
– Ne. Tikrai nemanau, kad vadovauti Anglijos rinktinei sunkiau negu dirbti bet kurios kitos pasaulio rinktinės treneriu.
Vienintelis skirtumas – tai nuolatinis spaudimas, kurį patiri iš išorės. Ypač iš bulvarinės žiniasklaidos, kuri visuomet yra nusiteikusi labai kritiškai.
Visi žaidėjai ir treneriai prie to yra pripratę nuo pirmųjų karjeros dienų. Anglijoje viskas, kas susiję su futbolu, nuolat yra po didinamuoju stiklu.
Tai prideda papildomo spaudimo, bet tikrai negali pakeisti darbo įpročių. Viskas priklauso tik nuo tavo paties savybių ir sugebėjimo atskirti skirtingus dalykus: tai, kas apie tave rašoma laikraščiuose, ir tai, ką darai, kad tavo žaidėjai atskleistų geriausias savo savybes.
O „neįmanomas darbas“ tampa įmanomas, kai tik laimi.
– Kokiu būdu nutarėte priešintis neišvengiamam visuomenės spaudimui, kai 2012-aisiais sutikote būti Anglijos rinktinės treneriu?
– Vienintelis būdas – susitelkti tik į savo darbą. Jei stengsitės būti visiems malonus ir visiems įtikti, tikrai greitai nusivilsite!
– Bet ar kitur rinktinės treneris nesusiduria su tokiais pat minios reikalavimais?
– Brazilijoje dar sunkiau.
Prancūzas Aime Jacquet ketverius metus kovojo su kritikais, kol galiausiai laimėjo pasaulio taurę.
Svarbiausia, kad kitų nuomonė ir tie dalykai, kurių tu visiškai negali kontroliuoti, neatsilieptų tavo darbui ir laikysenai.
– Anglijos rinktinė akivaizdžiai pasikeitė nuo tada, kai prieš 2012-ųjų Europos čempionatą perėmėte jos vairą. Jūs į Braziliją atsivežėte daug jaunų žaidėjų, nors visą karjerą esate vadinamas konservatyviu treneriu. Kodėl?
– Palyginti su kitomis futbolo valstybėmis, mes turime mažesnį aruodą, iš kurio galime rinktinei imti žaidėjų.
Kai teko rinktis 23 žaidėjus kelionei į Braziliją, labai didelė dalis – beveik pusė – buvo tokių, kurie net neįėjo į pagrindinę savo klubų sudėtį. Todėl tik džiaugiausi, kai atsiskleidė jauni futbolininkai, nes buvo daug lengviau burti rinktinę.
Mano jaunystės laikais buvo tiesiog neįsivaizduojama, kad Anglijos rinktinės žaidėjas nebūtų ryškiausia savo klubo žvaigždė.
Francisas Lee-Franny (buvęs „Manchester City“ puolėjas 1970–1980 m. – Red.) pirmąsyk buvo pakviestas į rinktinę tik sulaukęs 24-erių, kai jau klube buvo įmušęs daugiau kaip 100 įvarčių.
O į Braziliją važiavo futbolininkai, kurie nėra sužaidę bent pusės tiek mačų, kiek buvo sužaidęs Franny „Premier“ lygoje.
Anglijos rinktinė dabar išgyvena sudėtingą pereinamąjį laikotarpį.
Nors geriausi mūsų žaidėjai priklauso stipriausiems „Premier“ lygos klubams, jie priversti namuose atlaikyti konkurenciją su ryškiausiais futbolininkais iš užsienio rinkų.
Mūsų jaunimui Anglijos lygoje sunku tobulėti.
– Bet pasaulio čempionatas tikriausiai nėra tas turnyras, kuriame jauni anglai turėtų įgyti patirties?
– Sutinku, kad ši mūsų komanda kol kas panaši į embrioną, nes dabar išgyvename pereinamąjį laikotarpį, kai vieni rinktinės žaidėjai baigė karjerą, kiti buvę jos lyderiai jau paseno.
Dabartinę mūsų situaciją lyginčiau su Vokietijos rinktine 2006-aisiais, kai dar žaidė Michaelio Ballacko karta, bet jau į viršų stiebėsi Bastianas Schweinsteigeris ir Phillipe’as Lahmas.
Viliuosi, kad panašios permainos dabar subrendo ir Anglijos rinktinėje.
Mes vis dar turime keletą senųjų komandos stulpų, kurie yra labai svarbūs.
Veteranai gali ne tiktai suteikti jaunimui patarimų, bet ir ant savo pečių prisiimti atsakomybę sunkiu momentu, kai jauniems žaidėjams reikia padrąsinimo.
Dabartinė „Liverpool“ komanda pasižymi tokia idealia patyrusių ir jaunų žaidėjų pusiausvyra.
– Ar jauna Anglijos rinktinė išlaikė tradicinio britų futbolo stilių?
– Iki šiol gerai prisimenu vieną Anglijos jaunimo komandos kelionę į Švediją dar 1978 metais, kai šioje šalyje jau buvau praleidęs porą sezonų.
Tais laikais visi kalbėjo tik apie „kick and rush“ (išvertus iš anglų k. – spirk ir bėk) stilių. Esą anglai daugiau nieko nemoka, tik laksto paskui varžovus, mėgindami perimti kamuolį, paskui siunčia šį oru iš krašto į baudos aikštelę, bet galiausiai atsimuša į vartininką. (Juokiasi.)
Tądien švedų komandos vartininkas net bijojo ranka išmesti kamuolį savo žaidėjams, nes anglai visą mačą intensyviai spaudė varžovų gynėjus. Anglijos vartininkas vienintelį kartą atmušė kamuolį, o mūsų jaunimas laimėjo 6:0, pervažiavęs varžovus kaip peilis per sviestą.
Po metų Švedijoje man visi vėl pasakojo tik apie „kick and rush“ anglų stilių. Kai kurie dalykai prie tavęs prilimpa visam gyvenimui ir tu nieko negali padaryti.
– O kokį stilių Brazilijoje parodė jūsų rinktinė?
– Aš niekuomet nekalbu apie šios Anglijos rinktinės žaidimo stilių. Tegul tai daro kiti.
Kai prieš mačą girdžiu, kad komanda laikysis vienos ar kitos sistemos, man darosi tiesiog juokinga. Rungtynėse niekada nežaidžiama pagal vieną sistemą. Tu pritaikai jų daugybę, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją. Jeigu sustabdytum vieną mačo akimirką, išvystum vieną sistemą, jeigu kitą – kitą.
Kaip ir visos komandos, mes stengėmės turėti glaudžią gynybą ir žaidėjų, kurie laiku padėtų gynėjams, norėjome sumažinti aikštės plotą, kai gindavomės, ir praplėsti erdvę, kai atakuodavome.
Mes tikrai nesame ta komanda, kuri atliktų 500 perdavimų, o 360 jų būtų tarp vartininko ir gynybos žaidėjų.
Prašiau, kad žaidėjai nuolat žiūrėtų į priekį, kai tik turėdavo tam galimybę, ir tik tuomet, kai tam jau nebūdavo palankios progos, palaikytų kamuolį.
– Koks tuomet yra išskirtinis jūsų komandos bruožas?
– Kiek pasaulyje yra trenerių? Aš darau tą patį, ką ir 99 procentai mano kolegų! Nėra nieko tokio, ką anglai darytų kitaip negu visi.
Vienintelis dalykas, kuo skiriasi viena komanda nuo kitos, – žaidėjų meistriškumas.
Daugelis „Premier“ lygos klubų ar pasaulio rinktinių, kurios dabar dalyvauja pasaulio čempionate, negali žaisti kaip „Barcelona“, nes tam neturi tokios kokybės žaidėjų.
Anglijos rinktinė Brazilijoje galėjo žaisti tokį žaidimą, kurį ji norėjo, nes mes tam turėjome pakankamai žaidėjų.
Ir nemanau, kad mūsų žaidimo stilius iš esmės labai skyrėsi nuo daugumos rinktinių, kurios atvyko į pasaulio pirmenybes.
Kai kas mėgsta klijuoti etiketes, bet man nepatinka ši tendencija. Mane tiesiog nervina, kai girdžiu: „Ši komanda žais taip ar anaip.“ Mes juk iš anksto to nežinome!
– „Premier“ lyga yra stipriausia pasaulyje. Žaidėjams sezono metu čia tenka atlaikyti ypač didelį fizinį krūvį. Ar Anglijos rinktinei tai Brazilijoje nepakišo kojos?
– Ruošdamiesi pasaulio čempionatui mes stengėmės individualiai skirstyti krūvius.
Turėjome žaidėjų, kurie daug laiko praleido ant suolo, ir tokių, kurie buvo labai pavargę, nes per sezoną sužaidė po 50 mačų šalies čempionate ir Čempionų lygoje.
Tačiau „Premier“ lygoje žaidžia daug užsieniečių, todėl su šia problema susidūrė visos rinktinės.
Ir Ispanija, ir Prancūzija, ir ypač Belgija, kurios beveik visi žaidėjai žaidžia Anglijoje.
Su tuo ruošdamasis rungtynėms privalai susitaikyti.
Futbolas nėra mokslas, nors pažįstu nemažai žmonių, kurie norėtų, kad taip būtų.
Geriausia komanda popieriuje – ką tai reiškia?
Rungtynes dažniausiai lemia vienintelė žaidimo akimirka. Kelios sekundės per 90 minučių. Teisėjo švilpukas ar kamuolys, kuris nuo skersinio atšoka į aikštę ar į vartus.
Visa kita – tai jau vėjai!
