Tačiau šiandieną Anglijos futbolo sirgaliai – pasikeitę. Būtent gerokai draugiškesni ir jau senuosius laikus užmiršę futbolo sirgaliai ir turėtų atvykti į Vilnių, kai pirmadienį Lietuvos rinktinė užbaigs „Euro 2016“ atrankos turnyrą.
Anglijos futbolo chuliganų atgarsiai kartais pasigirsta ir šiandieną, tačiau „senosios mokyklos“ atstovai tik numoja ranka.
Šlovingieji Anglijos chuliganų laikai senokai praėjo, tačiau garsusis anglų chuliganas Andy Nichollsas pasidalijo tikromis istorijomis iš praeities su „Bleacher Report“. Penkias knygas apie futbolo smurtinę pusę parašęs A.Nichollsas pasakojo, kodėl jauni vaikinai įsitraukė į pavojingą veiklą ir ar šiandieną chuliganizmas yra svarbus reiškinys futbole.
***
Mano vardas Andy Nichollsas. Aš 30 metų buvau aktyvus futbolo chuliganas, keliavęs paskui „Everton“ klubą. Valdžia mane įtraukė į C rizikos kategoriją. Nesigiriu, bet aukščiau pakilti neįmanoma. Dėl įsitraukimo į futbolo chuliganų judėjimą esu ne kartą kalėjęs. Mane ne kartą deportavo iš įvairiausių Europos šalių, o draudimų lankytis namų ar išvykų rungtynėse sulaukiau daugiau kartų nei galėčiau prisiminti.
Pasakysiu dar kai ką: kai buvau to dalimi, aš suknistai dievinau kiekvieną veiksmo minutę.
Savo gyvenime dariau beveik viską: gyvenau geriausiuose pasaulio viešbučiuose, gėriau geriausią šampaną ir vartojau visus narkotikus, kokių tik yra.
Smurto jausmas – svarbiausia
Nieko nepalyginsi su jausmu, kai per rungtynes esi su savo gauja ir stogas tiesiog nuvažiuoja. Joks jausmas tam neprilygsta. Joks.
Sakau „gauja“, nes tokie mes jau esame. Šių dienų grupuotės, „chebros“, gaujos – vadinkite, kaip norite – praleido linksmiausius laikus.
Mes veikėme tada, kai dar mažai kam rūpėjome, kai mūsų dienų nevaržė policija ar apsaugos filmavimo kameros. Dienų negadino ir tie, su kuriais norėjai muštis, o jie – tik rėkti ir šokinėti aplink. Taip šiandieną elgiasi dauguma.
Mes veikėme tada, kai galėjai būti sužeistas. Labai rimtai sužeistas, o kartais – ir nužudytas. Taip, tai nutikdavo. Kartais mes žudydavome vieni kitus. Mano dienomis futbolo chuliganizmas buvo baisus.
Tapo chuliganu-medžiotoju
Žmonės klausia: „Kas tave privertė tapti tokiu smurtaujančiu chuliganu?“. Atsakymas paprastas – jausmas.
Mano gyvenime nebuvo, ką veikti. Jokių „Xbox“ kompiuterių, interneto, pramogų parkų ar prabangių užsiėmimų. Futbolas buvo vienintelis prieinamas užsiėmimus jaunam darbo klasės vaikiui. O futbole tu buvai arba medžiotojas, arba medžiojamas.
Aš tapau medžiotoju. Aš ieškojau problemų ir suradau visą krūvą. Ten buvo tūkstančiai vienodai mąstančių vaikinų, desperatiškai ieškančių savaitės dozės. Nuo heroino priklausomam narkomanui buvo būtina dozė. Mūsų doze tapo smurtas futbole.
Buvo momentų, kai galvodavau tiesiog viską mesti. Dažniausiai tada, kai stovėdavau teisme ir laukdavau dar vieno sprendimo pasiųsti mane už grotų. Kartą apie tai mąsčiau, kai stovėjau šalia savo bendraminčio ir bičiulio, kuris tvirtai gniaužė šoną, stengdamasis išlaikyti inkstą kūne. Kai Mančesteryje prasidėjo veiksmas, jį tiesiog perpjovė.
Visa tai vyko. Aš dėl to nesiskundžiu, bet mes atidavėme daugiau nei paėmėme.
Aš mačiau svečių sirgalius „Goodison Park“ stadione („Everton“ ekipos stadionas, – Red.). Jie tiesiog maldavo, kad nebūtų suraižyti, kai atitolo nuo savo pagrindinės grupės. Dažniausiai tų prašymų niekas neišgirsdavo.
Visas dienas po to jie žiūrėdavo į veidrodį ir matydavo gražų randą, kuris priminė išvyką į rungtynes su „Everton“.
Londonas – mirtinai pavojingas
Namų rungtynės buvo puikios, tačiau aš labiau mėgau išvykas. Šimtai vyrukų apleisdavo savo miestus ir pasileisdavo tolyn. Buvome pirmieji sirgaliai, kuriuos vadino „casuals“. Rengėmės gerai sportiniais rūbais ir sportbačiais dar gerokai anksčiau nei tai pradėjo daryti kiti.
Mūsų mėgstamiausia kelionė buvo į Londoną. Viskas atrodė tarytum iš filmų. Kiekvieną kartą metro sustojimuose turėjai progą užpulti ar būti užpultam.
Keliu kepurę prieš Londono gaujas. Jos niekada nenuvildavo. Londone saugotis turėjai ne tik tavo komandos varžovės sirgalių. Čia galėjai susidurti su „Milwall“, „West Ham United“, „Arsenal“ ar „Tottenham Hotspur“ chuliganais, nors žaidei su „Chelsea“.
Londono požemiuose tiesiogine ta žodžio prasme kovodavome dėl savo gyvybių.
Uždarbis – iš vagysčių
Rezultatas? Aš vis dar čia ir pasakoju šią istoriją.
Iš kur gavome pinigų? Juos uždirbome gatvėse. 1980-ųjų Totenhamas ir garsioji vagystė puikiai žinomoje juvelyrinių dirbinių parduotuvėje. Buvo suimta 150 žmonių, tačiau žinia netgi nepateko į pirmuosius laikraščių puslapius, apie ją nebuvo užsiminta ir televizijoje.
Kodėl? Nes tai nutikdavo kiekvieną savaitę.
Mančesteryje visada atsimokėdavome. Akis už akį. Jie atvykdavo į mūsų miestą ir jį siaubdavo, o tada mes vykdavome į jų ir mėginome pakartoti viską, ką jie padarė pas mus. Jeigu nutikdavo taip, kaip Jobe Henry (peiliu sužalotas sirgalius), jam tiesiog nepasisekdavo. Nieko asmeniško.
Apranga – svarbi
Šiauriau kartais būdavo sunku. Jorkšyras ir Šiaurės Rytų gaujos daugybę metų atsiliko nuo „casuals“ eros. Kovodavo vyrai prieš berniukus. Mes juokdavomės iš jų kerzinių batų ir barzdų. Tiesa, jie smogdavo velniškai stipriai.
Tokiose vietose mus gelbėjo gerokai didesnis skaičius ir bendras noro daryti blogą jausmas.
Skanduodavome: „Mes esame blogis“. Kodėl? Nes buvome.
Anglai siaubė Europą
Visa tai – futbolo klubo scena. Dar buvo kelionės su Anglijos rinktine. Labiausiai pašėlusios mūsų gyvenimo dienos.
Susiburdavo iki 5 tūkstančių chuliganų. Nemėginsiu kažko slėpti. Mes siaubėme ir griovėme Europos miestus. Vietiniai likdavo pašiurpę ir tvarkydavo viską iki kito mūsų vizito.
Vienas didžiųjų nuotykių 1983 metais įvyko Liuksemburge, kur mano gauja praktiškai vaikė vietinę armiją. Buvo nuostabus vaizdas. Ginkluotosios pajėgos bėgo, nes mes juos puolėme, kai šie mėgino atimti dizainerio parduotuvės prekes, kurias pasiėmėme sau, kad lentynos nebūtų taip sunkiai apkrautos.
Po tragedijos – eros pabaiga
Visa tai tęstis amžinai negalėjo ir viskas dramatiškai pasikeitė iškart po Heizelio tragedijos. Buvau ten, kaip svečias, kai 39 Turino „Juventus“ sirgaliai prarado gyvybes. Tada viskas pasikeitė amžiams.
Policijos pajėgų padaugėjo, o mūsų ėmė nekęsti visas pasaulis.
„Anglijos liga“ nuėjo per toli. Mes rinkomės mažesniuose būreliuose, tačiau visa scena tiesiog krito ant kelių. Policija pradėjo žvalgybą, bausmės gerokai sugriežtėjo. Pabėgimas tapo it narkotikai – kai parduodi ar perki. Visa tai daugelį privertė pasitraukti.
Galiausiai ir aš suaugau. Tik dešimt metų ir žlugusia santuoka per vėlai. Man pavyko viską palikti už nugaros ir supratau, kad mano ryšiai ir reputacija gali padėti uždirbti, o ne prarasti, pinigus.
Pataria nelįsti
Šių dienų vyrukai nusipelnė plojimų už tai, kad mėgina išsaugoti šią kultūrą. Jie mėgina pasiekti praktiškai neįgyvendinamus tikslus. Šiandieną policija veikia aukščiausiu lygiu, o pasekmės įprastai baigiasi kalėjimu. Valdžiai svarbu pasirūpinti, kad nesugrįžtu „senieji blogieji laikai.“
Jie neturėtų sugrįžti. Stadionai su vien tik sėdimomis vietomis, sąlygos ir infrastruktūra stadionuose to neleis. Be to, dabar yra ką veikti. Turime „Xbox“ kompiuterius, internetą, pramogų parkus, prabangius hobius.
Šiandieną jauniems vyrukams sakau: „Būk atsargus. Atsisakyk to (chuliganizmo). Šiandieną tai tiesiog neverta to sielvarto.“.
Ar praktiškai užtikrinta vieta kalėjime yra to verta? Už penkias minutes pamišimo? Pridedu ranką prie širdies ir atsakau: „ne“.
Vilionė nedings
Man netgi sunkiau. Aš gerai žinomas policijai ir priešiškoms grupuotėms. Dabar turiu jauną šeimą, gražius namus, stabilias pajamas, nes užsiimu verslu. Neįmanoma įsitraukti, nerezikuojant viską prarasti.
Tačiau aš neišsižadu savo ankstesnio pareiškimo. Aš dievinau veiksmą, buvimą to dalimi. Nuoširdžiai nieko nekeisčiau, nors visa tai prie mano namų slenksčio atnešė daugybę skausmo. Dabar už to slenksio yra mano vaikai, o jie man – svarbesni už bet ką žemėje.
Daugelis mano amžiaus vyrukų sutinka su manimi, tačiau niekada nesakyk niekada, kai ten visuomet bus viena svarbiausių vilionių: jausmas.
Smurtas futbole visuomet turės stipriausią jausmą, kokį tik galėsi gauti.
**
A.Nichollsas yra knygos „Šokiruojantys C kategorijos chuligano prisipažinimai“ autorius. Draudimas Andy lankytis stadionuose baigėsi. Dabar jam galima atvykti į „Goodison Park“ stadioną, kur pasirašo, kad elgsis gražiai ir stebi nerizikingoje zonoje rungtynes su savo dukterimi.
Lietuvos ir Anglijos rinktinės LFF stadione pirmadienį susitiks 21 val. 45 min.
