Ką laikyti favoritais?
Lažybininkai į šį klausimą atsako gana aiškiai. Jų suvestinėse dominuoja trys šalys – Vokietija, Prancūzija ir Ispanija. Bet viskas ne taip paprasta.
Labai sunku prisiminti didžiąsias futbolo pirmenybes, prieš kurias vertinti galimybes būtų taip komplikuota.
Vokiečiai turi bėdų dėl to, kad kol kas sunkiai sekasi kamšyti spragas, atsiradusias iš rinktinės pasitraukus charizmatiškiems Phillipui Lahmui ir Miroslavui Klose. Marco Reuso trauma trenerio Joachimo Löwo nuotaikos irgi nepagerino.
Be to, vokiečiai sužaidė silpniausią atrankos ciklą per dešimt J.Löwo vadovavimo komandai metų.
Prancūzų darže traumos išravėjo svarbius gynėjus Raphaelį Varane’ą ir Jeremy Mathieu, o patirties dabartinei Didier Deschamps’o komandai irgi gali pristigti.
Ispanų atveju, neaišku, ar kartų kaitos procesas, kurį treneris Vicente del Bosque aiškiai pavėlavo pradėti bent pora metų, neatsilieps galutiniam rezultatui.
Todėl šansą turės ir kiti. Tarkime, perspektyvias jaunimo kartas užsiauginę anglai ir portugalai. Arba vienu metu FIFA reitinge pirmavę belgai.
Arba austrai, sužaidę galingą atrankos ciklą, per kurį laimėjo 9 rungtynes ir nepralaimėjo nė vienų.
Arba patikimą saugų grandį turinti Kroatija. Pagaliau Italija, dėl traumų netekusi būrio svarbių saugų, bet visada pavojinga, jei tik patenka į antrąjį čempionato etapą.
Atvejis nedažnas, bet šįkart yra taip – čempionatas vyks be ryškių favoritų. Dėl to turbūt tik įdomiau.
Ko tikėtis iš naujokų?
Jų yra penki – Velsas, Šiaurės Airija, Islandija, Vengrija, Slovakija.
Velsas turi šansą dėl to, kad atsidūrė parankioje grupėje. Islandija ir Vengrija todėl, kad pateko į vieną ketvertą ir, laimėjusios tarpusavio rungtynes ir palankiai susiklosčius kitoms aplinkybėms, gali žengti aukštyn – kad ir iš trečiosios pozicijos.
Kitiems bus sunkiau. Tačiau UEFA sprendimas didinti komandų skaičių nuo 16 iki 24, ko gero, yra išmintingas. Ir komercine, ir futbolo populiarinimo žemyne prasme.
Mirtininkų grupės
Išskirti derėtų dvi – D ir E. Pastarajame ketverte situacija paini dėl to, kad su talentingais belgais ir drausmingais italais žais varžovai, kurie gali įkąsti. Švedai su Zlatanu Ibrahimovičiumi ir neįtikėtinai kovingi airiai.
D grupėje situacija dar klastingesnė. Ispanai gins 2012-aisiais iškovotą titulą, turkai atrankos turnyro finišo tiesiojoje sumušė olandus, čekus ir islandus, kroatų puolamosios pajėgos – galingas trotilo užtaisas.
Keista taip teigti, bet tikrai stiprūs čekai gali būti patrankų mėsa todėl, kad daugiau ketverte nėra komandų, kurios galėtų ta mėsa tapti.
Kitur – paprasčiau. Prancūzija, Anglija, Vokietija, Portugalija išsitraukė daugiau ar mažiau sėkmingus burtus.
Vieno žaidėjo komandos
Kas būtų, jeigu dėl kurios nors priežasties Portugalija netektų Cristiano Ronaldo, Švedija – Z.Ibrahimovičiaus ar Velsas – Garetho Bale’o? „Mums – galas“, – turbūt pamanytų šių šalių futbolo gerbėjai.
Visais šiais atvejais būtų galima rasti teigiamų dalykų. Švedija pernai tapo Europos jaunimo čempione ir į žemyno suaugusiųjų pirmenybes išsivežė šešis šios komandos žaidėjus, o patyrusių futbolininkų komandoje – nors vežimu vežk.
Portugalija, kitaip nei 2014-ųjų pasaulio čempionate, kai po traumos vos atsigaivelėjusį C.Ronaldo tampė žaidybinės konvulsijos, o komandos draugai nebuvo verti lyderio nago juodymo, šįkart atvyko į Prancūziją užsiauginusi gabių žaidėjų kartą – Joao Mario, Adrieną, Danilo Pereirą, Renatą Sanchesą, Andre Gomesą.
Velsas, be G.Bale’o, turi Aaroną Ramsey ir Joe Aleną.
Bet faktiškai pesimistai teisūs: jeigu lyderiai iškris arba deramai nesužais, toms rinktinėms bus riesta.
Todėl favoritėmis ir vadinamos komandos, kurios neturi supermegažvaigždžių, nuo kurių galutinis rezultatas jei ir priklauso, tai nepernelyg smarkiai.
Ką sako skaičiai?
Dažniausiai Europos pirmenybes laimi vokiečiai ir ispanai – jiems tai pavyko triskart.
Vieninteliai, titulą iškovoję dukart iš eilės, – Ispanijos futbolininkai. Jie tai padarė 2008 ir 2012 metais. Dukart čempionais yra tapę prancūzai, šiemet namuose nusiteikę į trečiąjį trofėjų.
Vyriausias čempionato žaidėjas – 40-metis vengrų vartininkas Gaboras Kiraly, jauniausias – aštuoniolikametis anglų puolėjas Marcus Rashfordas.
Jauniausia komanda – Anglija (vidurkis – 25,4 metų), vyriausia – Airija (29,4).
Aukščiausias čempionato žaidėjas, Rumunijos rinktinės vartininkas Costelas Pantilimonas, yra lygiai 40 centimetrų aukštesnis už žemiausią – italas Lorenzo Insigne užaugo iki 163 cm.
Kamuolys jau pajudėjo iš aikštės vidurio. Vakar vakare Prancūzijos ir Rumunijos rungtynėmis prasidėjo Europos futbolo čempionatas. Jo uždanga nusileis po mėnesio ir kuo viskas pasibaigs? Intrigų bus iš tiesų daug.
Kaip plėtėsi turnyras?
Pirmuosiuose penkiuose Europos čempionatuose (1960–1976 m.) žaidė tik po 4 komandas.
Kituose keturiuose turnyruose (1980–1992 m.) varžėsi po 8 komandas, o subyrėjus SSRS bei Jugoslavijai ir padidėjus UEFA narių skaičiui, Europos pirmenybių dalyvių skaičius buvo padidintas iki 16. Tiek komandų rungtyniavo penkiuose čempionatuose (1996–2012 m.).
Nuolat didėjo ir atrankos turnyro dalyvių skaičius. Pirmojo žemyno čempionato atrankoje startavo tik 17 rinktinių, antrojo – jau 28. Paskui labai ilgai (1968–1992 m.) atrankos dalyvių skaičius buvo stabilus – 31–33 komandos.
1996 m. Europos čempionato atrankos turnyre komandų skaičius staigiai šoktelėjo iki 47 ir nuo tada pamažu vis augo.
2012 m. atrankoje dalyvavo 51 ekipa, 2016 m. – 53, o 2020 metais jų bus 55 – prisidės Gibraltaras ir Kosovas.
