„Mano akimis pirmasis sužaistas kėlinys su Portugalija Lietuvos futbolo rinktinei buvo geriausias per pastaruosius penkis, o gal net ir dešimt metų. Reikia suprasti, kad mūsiškiai žaidė prieš vienus geriausių Europos žaidėjų, kurie atstovauja garsiausiems ir profesionaliausiems klubams.
Ir dar kovojome prieš futbolo žvaigždę Cristiano Ronaldo. Reikia pasidžiaugti, kad per pirmąjį kėlinį lietuviai ne tik nebandė atsilaikyti, o net žaidė futbolą – tai jau yra labai daug“, – apie rungtynės kalbėjo legendinis Vilniaus „Žalgirio“ klubo, buvęs nacionalinės rinktinės strategas bei dabartinis Lietuvos futbolo federacijos Trenerių tarybos pirmininkas 75-erių Benjaminas Zelkevičius.
Tad po antradienio ir toliau išlieka klausimas – kada šalies futbolas baigs pramušinėti dugnus, kuriuos kaskart sau nubrėžia rinktinė po eilinio skambaus ar nykaus pralaimėjimo?
Juk mūsų nacionalinė komanda negali oficialiose rungtynėse nugalėti varžovų nuo 2016 metų, o nesėkmių bacilą iš trenerio Edgaro Jankausko 2019-siais perėmė Valdas Urbonas.
„Reikia pasakyti, kad pirmasis kėlinys su Portugalija visus nuteikė labai optimistiškai ir daugelis manė, kad kažkas panašaus bus ir antroje mačo dalyje. Tačiau kai atėjo reikalas galvoti apie galutinė rezultatą, portugalai parodė savo komandos potencialą, kuris buvo išties galingas.
Įjungus visus greičius, svečiai iš esmės pelnė lengvus keturis įvarčius, o mūsiškiai tiesiog pasimetė, nes nėra tokie profesionalai. Vis dėlto, lūžiu vadinčiau antrąjį įvartį, kuris buvo tikrai netikėtas – po jo lietuviai tiesiog palūžo ir dingo pasitikėjimas savo jėgomis“, – teigė garsus treneris.
– Bet kuriuo atveju juk kalbama apie visas rungtynes, o ne vieną kėlinį, o po 90 minučių kovos rezultatas buvo triuškinantis.
– Gal ir taip, tačiau tas kėlinys turės labai didelę reikšmę tiek šios rinktinės, tiek ir viso šalies futbolo ateičiai. Tas kėlinys parodė, kad vis dėlto geriausi mūsų futbolininkai gali žaisti su tokiomis komandomis, gali kovoti, gali ne tik gintis, bet ir ieškoti laimės prie varžovų vartų.
Gal ir galėjo atrodyti, kad portugalai nujautė, kad yra stipresni ir privalo nugalėti, tačiau mane džiugino, kad rinktinė psichologiškai jautėsi tvirta su tokia galinga oponente.
Šįkart nebuvo to, kad sėdėję tribūnose žiūrovai jau iš anksto žinojo, kad bus skaudus pralaimėjimas – dvikovoje netrūko intrigos, lietuviai atsakydavo pirmame kėlinyje į varžovų išpuolius savaisiais, buvo ir įvartis. Šįkart lietuviai neleido sirgaliams stebėti tik varžovų žaidimą.
Šios ir kitų jaunimo rinktinių bėda – mes nesugebame parengti techniškų futbolininkų. Todėl mūsų žaidėjai nesugeba ilgai kontroliuoti kamuolį, o tai reiškia, kad komanda praranda iniciatyvą.
Dar viena bėda, kuria serga Lietuvos futbolas ir ši rinktinė – taktiniai sprendimai. Pasižiūrėkime, rinktinės žaidėjai bandė labai greitai aštrinti žaidimą – keli perdavimai ir staigus ilgas perdavimas į priekį. Ir kas? Nieko.
Tuo tarpu visų rimtų rinktinių futbolininkai siekia kuo ilgiau palaikyti kamuolį, kad prie jo priprastų, kad surastų silpnas varžovų vietas gynyboje.
Pirmame kėlinyje tokia kamuolio branginimo taktika davė lietuviams gerų vaisių, o antrame, greičiausiai, mūsiškiai išsigando, kad taip gerai sužaidė pirmąją akistatos dalį ir palūžo. Vis dėlto aš manau, kad toks rezultatas nėra tragedija – tiesiog reikia užmiršti antrąjį kėlinį ir tik žiūrėti į pirmąjį: iš jo reikia mokytis ir imti pavyzdį.
– Vargu ar vienas pavyzdys gali pakeisti nacionalinės ekipos žaidimo braižą.
– Taip, reikia keisti visą šalies futbolininkų rengimo politiką. Mes turime 17 įvairaus amžiaus rinktinių, tačiau jos rengtis kovoms pradeda tik likus vos penkioms dienoms iki būsimų rungtynių – per tiek laiko beveik nieko negalima gero nuveikti.
Vadinasi, jie turėtų tobulėti klubuose, o pas mus tokia situacija, kad ekipose daugiausia žaidžia iš užsienio atvykę futbolininkai, o ne mūsų jaunimas. Tai kaip galima parengti žaidėjus rinktinei, jei jie nežaidžia ir netobulėja.
– Lietuvos rinktinė tarptautinėje arenoje nelaimi jau nuo 2016 metų. Blogiausia, kad specialistų ir sirgalių tokia situacija nestebina, jie ramiai kalba apie triuškinimus. Ar nebaisu apie tai žinoti Lietuvos futbolo federacijai, jos vadovams, jums asmeniškai?
– Turime padaryti viską, kas įmanoma, kad taip nebūtų kalbama ir taip jaučiamasi. Lietuvos futbolo federacija jau žino, ką ji turi atlikti rytoj, kad ta situacija nesitęstų: ji labai rimtai ėmėsi jaunimo, jų treniruočių proceso.
Dabar jau yra nupirkta belgų „Anderlecht“ ekipos treniruočių programa, kuri savyje turi ir fizinio parengimo treniruotes, ir taktikos bei žaidimo elementus.
Ji dabar diegiama 18-oje šalies futbolo akademijų, o treniruotis vienu metu galės nuo 500 iki 800 vaikų. Dalis trenerių vyko į Belgija stažuotėms, pas mus atvyksta belgų specialistas, kad kontroliuotų šios programos vykdymą, padėtų, jei reikia.
Viskas ten yra pagalvota iki smulkmenų – žinoma, svarbiausia yra žmogus, treneris, o ne plika programa. Va čia ir mes turime problemą – nėra kvalifikuotų specialistų.
– Tai Lietuvos futbolo federacija turėjo ir apie tai pagalvoti.
– Žinoma, kritikuoti visada lengviau – ne kartą esu matęs, kai futbolo struktūrose buvę tam tikri žmonės po pasitraukimo kritikuoja federaciją, juokiasi ir aiškina, ką ji daro blogai. O ką jie padarė tuo metu ten būdami?
Dažniausiai tik savo asmenines problemas sprendė. Dabartiniai Federacijos vadovai jauni, trokštantys pajudinti šalies futbolą iš mirties taško ir tokios programos, tokie bandymai įtraukti jaunimą į savo ateities planus yra labai progresyvūs.
Taip, reikia pripažinti, kad greito rezultato nebus – taip greitai šalies futbolas nesikeis, tačiau žingsniai jau yra ir tai sveikintina, nes jau nieko netenkina tai, koks yra Lietuvos futbolas.
– Geriausius rezultatus su šalies rinktine pastaruoju metu buvo pasiekę tik užsienio specialistai, o visi dar atsimena prieš dešimt metų mūsiškius treniravusį portugalą Jose Couceiro. Jis su komanda buvo iškovojęs ne vieną skambią pergalę. Bet kai prie vairo stojo lietuviai, pergalių kreivė katastrofiškai krito. Tai reiškia, kad Lietuvos rinktinei turi visada vadovauti užsienietis?
– Pasakysiu taip: buvo padaryta klaida, kai Lietuvos treneriai atsisakė visų patyrusių futbolininkų ir bandyta remtis jaunimu – neva per 5-8 metus atjauninama rinktinė sugebės pasiekti Islandijos nacionalinės komandos lygį.
Nieko panašaus neįvyko ir tai reikia laikyti kaip vieną didžiausių futbolo klaidų. Kai aš vadovavau rinktinei, pas mane buvo didžioji dalis patyrusių futbolininkų, o prie jų buvo jaunimas, kuris mokėsi iš taip vadinamų veteranų.
Negalima tada buvo taip paprastai spręsti svarbiausio futbolo klausimo – gal tuomet buvo pakviesti ir talentai, tačiau jie neturėjo praktikos, neturėjo iš ko pasimokyti, buvo lyg nuogi ir dabar įvyko tai, ką dabar turime.
Kai ta karta pradėjo žaisti be patyrusių futbolininkų, tu gali bet kokius trenerius statyti prie rinktinės vairo, tačiau nėra pasirinkimo, nėra iš ko lipdyti nacionalinę ekipą.
Ta atjauninimo revoliucija buvo skirta apraminti kylančias aistras dėl ne itin gerų rezultatų – neva, tai objektyvus dalykas, perspektyvoje bus geriau.
Bet esmė – kai tik patyrę žaidėjai pasitraukė iš rinktinės, nuo to laiko ir pradėjo žlugti visas šalies futbolas.
– Ir dabartinė rinktinės žaidėjų karta ne tik neturi iš ko mokytis, bet jau ir užmiršo, ką reiškia laimėti rungtynes.
– Taip. O juk tuomet viską reikėjo daryti žingsnis po žingsnio ir viską buvo privalu sudėlioti per žaidėjų praktiką. Taip ir garsioji Vilniaus „Žalgirio“ ekipa buvo statoma – geriausi žaidėjai, jaunimas ir praktika.
Kitą vertus, dabar jau kiti laikai, tačiau ir dabar aiškiai matosi, kad mūsų žaidėjai fiziškai silpnesni, mūsų treniruotės net toli neatitinka garsių komandų treniruočių procesų. Mūsų klubams iki to labai toli.
– Ar gali pas mus atsirasti lietuviškasis Cristiano Ronaldo?
– Norėtume, tačiau patys matote, kad tokio žaidėjo neturi ir futbolo šalys – Ispanija, Vokietija ar Anglija. Mums išties reikia labai dabar talentingų žaidėjų, kad jie bent pakeltų rinktinės lygį.
– Ar verta bent kalbėti, kad Lietuvos rinktinė ateityje galėtų pasitraukti iš tos „mirties ir nesėkmių“ zonos?
– Ką aš galiu pasakyti, jei už Lietuvos sportą atsakingas ministras tikina, kad futbolas nėra prioritetinė valstybės sporto šaka. Mes nepretenduojame į krepšinio vietą, bet pagal esamo sporto ministro logiką reikia iš viso atsisakyti futbolo.
Tai jei taip kalba ministras, tai kas toliau? Ir ką tada turi daryti net 43 tūkstančiai futbolą besitreniruojančių vaikų? O juk ši sporto šaka yra masiškiausia Lietuvoje – tiek ir krepšinis nesurenka vaikų.
Tai supranta ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, kuris yra futbolo gerbėjas. Ką ką besakytų, tačiau mes išjudinsime Lietuvos futbolą iš mirties taško. Manau, kad ir Lietuvos Prezidentas padės – ar žodžiu, ar darbu, bet padės.
– Galima sakyti, kad Valdo Urbono atėjimą į rinktinės stratego postą palaiminote ir jūs – kaip LFF Trenerių tarybos vadovas. Prisiimate atsakomybę už rinktinės nesėkmes ir kiek dar lauksite pergalių?
– Nėra kada laukti tų pergalių – mums reikia jų kuo greičiau. Dėl V.Urbono, jis buvo normalus kandidatas, geras treneris, tačiau juk jis neturi žaidėjų, jis neturi kariuomenės, su kurią jis eitų į karą.
Kaip jis gali kariauti su ne tikrais kareiviais: žaidėjams trūksta fizinio ir taktinio pasirengimo, gal tik šiek tiek jie pasirengę psichologiškai.
Tad kaltinti dėl pralaimėjimų virtinės tik V.Urboną aš nedrįsčiau. Jis labai sudėtingoje situacijoje, aš žinau, kaip jis jaučiasi – visi aplink galvoja, kad ta rinktinė beviltiška, ji niekada nieko nelaimės, o jis įsitikinęs atvirkščiai, jis nori padaryti taip, kad ji skintų pergales. Niekas nesako, kad jis visur teisus, gal kitas atėjęs ir kažką nuveiktų, bet kitų nelabai yra.
– O jūs nenorėtumėte ir vėl tapti Lietuvos futbolo rinktinės treneriu?
– Norite labai daug sužinoti (juokiasi). Kol kas tokio klausimo aš nesprendžiu – tai ne nuo manęs priklauso.
– Bet jei būtų siūlymas?
– Tuomet aš pagalvočiau.
– Ar tikite, kad Lietuvos futbolo rinktinė kada nors prasibraus į Europos ar pasaulio čempionatą?
– Tai būtų toks laimėjimas, kurį sunku būtų su kažkuo palyginti. Galvoju, jog kol kas nereikia svaigti apie čempionatus, reikia parodyti geriausią žaidimą su aplink mus „apačioje“ esančiomis komandomis – Lichtenšteinu, Liuksemburgu, Malta ar San Marinu. Ir juos nugalėti. Po to jau galvoti apie kitą laiptelį. Niekas greitai nevyksta.
