Jis atstovavo „Torpedo-SKA“, „Naftan“, „Belšinos“, Slavijos“, „Gorodėjos“ ir „Minsk“ klubams, tačiau dar ir 2017-siais žaidė Kėdainių „Nevežio“ klube
Baigęs karjerą S.Skinderis liko gyventi Minske – jo manymu, jam ten daug geriau, nei Lietuvoje.
Dabar iš Panevėžio kilęs sportininkas dirba treneriu vienoje iš privačių Minsko futbolo mokyklų ir dažnokai palieka socialiniuose tinkluose komentarus, nebijodamas palaikyti dabartinį prezidentą, dar paskutiniuoju Europos diktatoriumi įvardijamą Aliaksandrą Lukašenką, rašo by.trybuna. Com.
Žurnalistas Dmitrijus Ruto pakalbino S.Skinderį, kuriam po mėnesio sueis 40 metų.
– Prie vaizdo įrašo, kuriame A.Lukašenka tuoj žengs į areną ir žais ledo ritulį, o jį kalbina rusų žurnalistė Naile Asker-zade, jūs parašėte „Super. Šaunuolis“. Ką turėjote galvoje?
– Man patiko kaip elgėsi A.Lukašenka – pozityviai, su humoru.
– Daugelis baltarusių A.Lukašenką mato ne humoristo vaidmenyje, o kaip tironą.
– Aš nesu „daugelis baltarusių“, turiu savo nuomonę. Jūs man aiškinate ir pasakojate, kad čia tironai kažkokie, dar kažkas. Jūs save vadinate demokratais.
Bet kas ta demokratija? Aš galiu išreikšti savo nuomonę kokią aš noriu. Ir nepriklausomai nuo to, kokią nuomonę man bando primesti kiti.
Man patiko, kaip elgėsi A.Lukašenka vaizdo įraše, todėl ir parašiau. Jei kažkam tai nepatiko, man tikrai tai neįdomu.
Ir sprendžiu aš iš to, kaip aš gyvenu čia, Baltarusijoje, kaip gyvenasi mano dukrai ir šeimai. Dėl to ir formuojasi mano tokia nuomonė apie šalį. Gyvenu aš pozityviai, komfortiškai, man labai gerai.
– Kodėl nenorite pasikeitimų?
– Dar kartą sakau – man viskas patinka. Man patinka, kad Minske jaučiuosi saugiai ir yra tvarka. Aš net nusistebėjau, kaip su manimi elgėsi, kai neseniai susirgau COVID-19. Atvažiavo greitoji pagalba, manimi pasirūpino.
Kitą dieną atvyko gydytojas, pasiklausė mano plaučius, nuvedė už rankutės į savo kabinetą, be jokių eilių, net ir visai kitoje poliklinikoje, man padarė plaučių nuotrauką, atliko testą, išrašė vaistus gydymui ir nuvedė atgal namo. Lietuvoje gyvenime tokio dalyko nebuvo.
– Gyvenant Minske ir iš vidaus matote, kas per „tvarka“ dabar mieste, šalyje... Ar jums nekelia siaubo tokie įvykiai šalyje?
– Visiškai ne. Man kelia siaubą tą žmonių gvardija – sportininkai. Kai jie sportavo, jie džiaugėsi viskuo.
O kai jų karjeros baigėsi, man atrodo, kad jie tapo niekam nereikalingi, todėl dabar jie pasisako, rašo laiškus reikalaudami teisingų rinkimų, garsiai kalba apie valdžios smurtą.
Kai kuriuos aš asmeniškai žinau, kai kurių – ne, bet viską jie daro tikrai ne iš širdies.
Galbūt, tai bandymas reklamuotis arba kažkas juos pastūmėjo tai daryti. Nesakau, kad tiems sportininkams mokami pinigai už tai, bet tikrai kažkas jiems tą nuomonę perša.
Mano manymu, jie išprotėję žmonės, todėl kad jie liks be darbų. Ir visa tai, ką jie užsitarnavo per sportinę karjerą, viskas bus užmiršta.
Aš dabar labiau pykstu ne dėl politikos, o dėl sporto. Man nepatinka, kad dėl viso to Baltarusijoje kenčia sportas.
Šalyje yra labai daug žmonių, kurie žaidžia, treniruojasi, atstovauja įvairioms sporto šakoms.
Ir pusė iš visų jų gali sekti ta sportininkų grupe, gali pasiduoti įkalbėti šios šaikos. Žmonės praras savo pasiekimus dėl savo požiūrio ir savo veiksmų.
Kaip pavyzdys yra Maskvos CSKA žaidėjas Ilja Škurinas, kuris kritikuoja Baltarusijos valdžią ir atsisakė atstovauti Baltarusijos rinktinei. Dėl to jam panaikino atidėjimą į kariuomenę. Pas tą berniuką smegenų yra visiškas nulis.
Jis galėjo tapti geru žaidėju, užsidirbti pinigų, žaisti Baltarusijos rinktinėje.
Bet dabar jis sugrįš namo ir turės eiti į kariuomenę. O ten jį sužlugdys ir jis nebus futbolininku niekada.
Taip išeina, kad Baltarusija praras žaidėją, o futbolininkas praras galimybę įgyvendinti savo vaikišką svajonę. Dar neužsidirbs pinigų, ar dar kažko. Iš esmės, grubiai tariant, jis tik žais kokioje penktoje lygoje.
– Smerkdami smurtą šalyje ir represijas prieš kolegas sportininkus žmonės elgiasi labai sąžiningai.
– Žmonės patys eina į smurto pusę. Nereikia niekur eiti, tada ir nebus jokio smurto. Kodėl prieš mane nėra jokio smurto? Aš sekmadieniais sėdžiu namie, į miestą neinu, važinėju mašina tik aplinkkeliu.
Žinoma, be abejo, man gaila žmonių ir negalvokite, kad aš už smurtą. Bet nereikia niekur vaikščioti. Kodėl aš sėdžiu namie ir saugau šeimą?
Todėl, kad bijau netyčia patekti į tą visą reikalą. Ir dar bijau koronaviruso. Aš persirgau COVID-19 ir man buvo abipusis plaučių uždegimas. O žmonės vaikšto po mitingus, suserga ten, o po to dar ir kitus apkrečia.
Jūs pasižiūrėkite, kas Lietuvoje darosi. Visur stovi postai, iš miestų išvykti negali, ten įvesta komendanto valanda. Ir juk Lietuva ne kosmose randasi, visiškai arti Baltarusijos. Bet ten viskas uždaryta, tik parduotuvės ir vaistinės dirba. O čia žmonės maršais vaikšto.
– Bet ar suprantate, kodėl sportininkai reiškia savo nepasitenkinimą sistema ir eina prieš ją?
– Taip. Bet noriu jūsų paklausti: kodėl smaugia pasisakyti ir nebūti bailiais futbolininkus ir ledo ritulininkus?
Pas mus juk demokratija ir kiekvienas žmogus kada norės, tada ir išsakys savo nuomonę. O futbolininkus ir ledo ritulininkus, kurie tyli, pradeda visaip įžeidinėti, juos pravardžiuoti. Jei jie nieko nesako prieš valdžią – vadinasi juos viskas tenkina.
Kodėl aš palaikau šią valdžią? Todėl, kad ji mane tenkina, man viskas patinka. Kodėl aš gyvenu Baltarusijoje, o ne Lietuvoje? Todėl, kad man čia geriau. Mano šeimai geriau ir saugiau.
– Sportininkai palaiko visuomenę, kuri nukentėjo dėl savo pilietinės pozicijos. Kiek buvo jau istorijų, kur sportininkus atleido, paliko be algos.
– Tai galvok, ką kalbi. Va dabar aš paimsiu obuolį ar apelsiną ir nueisiu prie policijos pastato ir mesiu į jį, tai policininkai išeis ir uždės man antrankius.
Tai suprantama. Nereikia vaikščioti ir mėtyti. Ir galvoti, ką kalbi. Yra valstybė ir yra taisyklės. Jei slampinėji gatve, kažką kritikuoji, tai būk pasirengęs gauti už tai. Viskas labai paprasta.
– Bet pas mus žodžio laisvė.
– Baltarusijoje nėra tokio, kad būtų visiška žodžio laisvė. Aš manau, kad yra šiek tiek apribota žodžio laisvė.
– Jūsų lietuviškas mentalitetas skiriasi nuo baltarusiško?
– Lietuva jau senokai yra Europoje, yra šioks toks skirtumas lietuviškame mentalitete, kuris arčiau europietiškam. Bet taip jis panašus į baltarusišką.
Lietuvai trūksta normalaus vadovo. Buvo vienas – Algirdas Brazauskas, bet jis mirė. Dabar tokių žmonių nėra.
O kai pradėjo moteris vadovauti einant į mažumas, prasidėjo katastrofa. Sužlugdys Lietuvą. Ir pasižiūrėkite, kokios ten kainos, kas ten darosi.
– Baltarusius reikia kontroliuoti?
– Aš nekalbu apie kontrolę. Grubiai kalbant, nereikia leisti visko daryti, kad būtų tvarka valstybėje, kad neprasidėtų gėjų eitynės ar kažkas panašaus.
Nesakau, kad reikia žmones mušti, bet per 15 metų Baltarusijoje man pasirodė, kad žmones reikia šiek tiek prilaikyti. Jei yra įstatymas – vadinasi, reikia gyventi pagal įstatymą. Jei negalima eiti į mitingus, vadinasi – negalima.
– Baltarusiai 26 metus tylėjo, o dabar nutarė išreikšti savo nesutikimą su esama valdžia. Už tai juos žudo, luošina ir sodina į kalėjimus.
– Tai galvokite, kokiais metodais reiškiate savo poziciją. Man atrodo, kad žmonėms, kurie viskuo patenkinti, nereikia primesti nuomonę. Tai nėra teisinga. Aš, pavyzdžiui, nenoriu, kad pas mus atsitiktų taip, kaip Ukrainoje.
– O kas Ukrainoje atsitiko?
– Jiems Europa smegenis susuko, Ukrainoje pradėjo kariauti, šalis prarado Krymą. Dabar ten žmonės sėdi be algų, nieko neturi. Nenoriu, kad taip būtų Baltarusijoje.
– Jūsų nešokiravo tai, kas vyksta po prezidento rinkimų Minske ir kituose miestuose?
– Ne, manęs nešokiravo. Iš šono viską supratau taip: praėjo rinkimai, įvardijo skaičius, kai ką tai netenkino: žmonės nuėjo kelti riaušių, juos apramino. Ir viskas.
– Kam reikia taip smurtauti?
– Nežinau. Mane labiau klausinėkite apie sportą, o ne tempkite į tą temą, kurios aš nesuprantu.
– Vargu ar kas tikėjosi, kad su paprastais baltarusiais bus taip žiauriai elgiamasi.
– Aš žinojau, kad taip bus, tikėjausi. Aš čia gyvenu nuo 2006 metų, žinau Baltarusijos įstatymus ir kas čia vyksta.
– Lietuvoje tai įmanoma?
– Žinoma. Visur įmanoma. Pasižiūrėkite, kaip muša žmones Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje.
Pasižiūrėkite, ką ten valdžia kalba ir kaip elgiasi. Nė viena valdžia neleis daryti, ko negalima daryti.
– Buvo atsitikimų, kai už baltai-raudonai-baltą vėliavą ar šūkį „Gyvuok Baltarusija“, buvo sodinama į cype parai.
– Man reikia į šį klausimą atsakyti? Aš ką, mentų viršininkas? Aš viskuo patenkintas ir laukiu pasaulio ledo ritulio čempionato.
– Galvojate, kad po viso to, kas vyksta Baltarusijoje, čempionatas bus rengiamas Minske?
– Šimtu procentų. Yra vaikai, kurie treniruojasi ir gali išaugti į labai gerus ledo ritulininkus. Gal tai jų gyvenimo tikslas.
Jūs vaikščiojate ir verkiate, kad nėra gerų ledo ritulininkų Baltarusijoje. Tai jūs patys nieko nedarote, dėl savo politikos viską norite sužlugdyti.
O jei į Minską atvyks pasaulinės žvaigždės, žmonės jas pamatys, bandys būti panašiais į juos ir tuomet vaikai turės tikslą.
Ledo rūmai Baltarusijoje užsipildys. Plius dar į čempionatą atvyks daug turistų, kurie gyvens viešbučiuose, vaikščios į restoranus, pirks dovanas. Tai reikia šaliai. Baltarusija – varginga šalis, bet ji galėtų užsidirbti daug pinigų.
– Įsitikinęs, kad bus čempionatas Baltarusijoje?
– Taip.
