„Kauno Žalgiris“ 2025 metais pagaliau iškovojo pirmąjį A lygos titulą, tačiau žygis jo link buvo itin sudėtingas.
Nuo 2023 metų įskaitant ir laikinąjį trenerį kauniečiai išbandė net 6 strategus, kol pagaliau su Eivinu Černiausku buvo atrasta laiminti formulė, o kaip su Lrytas kalbėjęs komandos sporto direktorius D.Šinkūnas teigė, naujasis treneris padėjo komandai atrasti savo tikrą identitetą.
„Suradome klubo identitetą, kurio siekėme ilgus metus. Suradome trenerį, kuris nori eiti ta pačia kryptimi su klubu. Treneris suprato, ko nori klubas. Žaidėme atakuojantį futbolą, spaudėme varžovus, kūrėme progas. Sakyčiau, jog sukūrėme komandos įvaizdį“, – džiaugėsi sporto direktorius.
„Nematoma pusė“ su E. Stankevičiumi: Mukasos vilionės, investicijos į trenerius, privalomos pergalės
Dažnai atrodo, jog geresnius žaidėjus į užsienį galima privilioti rodant į savo trofėjų lentyną ar žaidimu europinių turnyrų atrankos turnyruose, tačiau realybė yra kur kas liūdnesnė.
„Lietuva yra nepatraukli šalis užsienio žaidėjams, – teigė „Kauno Žalgirio“ sporto direktorius. – Kad ir esi čempionas, gali išsirinkti 5 žaidėjus ir iš jų neprisikviesi nė vieno. Gali sulaukti tik aštuntos opcijos, kuri važiuos į Lietuvą. Kol kas čempionų titulas tą gruodžio mėnesį neveikia.“
Kauno futbolo sporto direktorius neslepia, jog daug patirties semiasi iš krepšinio sektoriaus, o pastaruoju metu organizacijoje jie nebesiskirsto į futbolą ir krepšinį, o dirba kaip vienas kumštis.
„Kaip ir kalbėjau apie pagrindinį identitetą, kurį pavyko suformuoti praėjusiais metais – žaisti agresyviai, presinguoti, kurti progas ir geras emocijas žiūrovui. Dabar pasiekėme tašką, kad neskiriame krepšinio ir futbolo. Esame bendra organizacija. Mūsų identitetas – Lietuvoje dominuoti“, – kalbėjo D.Šinkūnas.
Susiję straipsniai
Su Lrytas portalu kalbėjęs D.Šinkūnas plačiai papasakojo apie komandos identitetą ir jos tikslus, pasiskolintą modelį iš krepšinio klubo bei atskleidė, jog Lietuvos komandos nuo kaimyninių šalių atsilieka bent keliais metais.
– Praėjo nemažai laiko po ilgai laukto aukso medalio. Kaip dabar galėtumėte peržvelgti praėjusius metus?
– Suradome klubo identitetą, kurio siekėme ilgus metus. Suradome trenerį, kuris nori eiti ta pačia kryptimi su klubu. Treneris suprato, ko nori klubas. Žaidėme atakuojantį futbolą, spaudėme varžovus, kūrėme progas. Sakyčiau, jog sukūrėme komandos įvaizdį. Atsirado braižas. Žmonės išgirdę, kas yra „Kauno Žalgiris“ pagaliau supranta, kokį žaidimą jie nori žaisti.
– Kiek pačiam palengvina darbą tai, jog klubas žino savo identitetą. Ar tai palengvina naujų žaidėjų paieškas?
– Šioje vietoje tai labai svarbu. Reikia, kad žaidėjams tiktų tavo futbolo braižas. Eivino Černiausko atsiradimas mūsų komandoje labai pakeitė mūsų požiūrį į futbolą, žaidėjus. Yra žymiai lengviau renkantis žaidėjus.
– Kaip sunku prisikviesti žaidėjus į Lietuvą? Ar esant Lietuvos čempionais ir turint atrankos į Čempionų lygą kortą tai padeda?
– Gruodis turbūt yra sunkiausias mėnesis prisitraukiant žaidėjus. Dirbame sunkų darbą, neatostogaujame. Lietuva yra nepatraukli šalis užsienio žaidėjams. Kad ir esi čempionas, gali išsirinkti 5 žaidėjus ir iš jų neprisikviesi nė vieno. Gali sulaukti tik aštuntos opcijos, kuri važiuos į Lietuvą. Kol kas čempionų titulas tą gruodžio mėnesį neveikia.
Kas yra jau pabuvę Lietuvoje, tai juos įtikinti žymiai lengviau, nes jie yra susipažinę su mūsų futbolu. Bet pirmą kartą pritraukti žaidėjus į Lietuvą yra labai sudėtinga. Kad ir padidėję finansai, tačiau Lietuvos futbolo įvaizdis nepadeda.
– Kelis pastaruosius sezonus pavyko parduoti jaunus žaidėjus į stipresnius čempionatus. Ar tai yra siektinas dalykas iš to papildomai klubui uždirbti ir ar tai galima laikyti geru organizacijos darbo rezultatu?
– Tai yra du dalykai. Finansinis ir įvaizdžio. Tai agentų, skautų pritraukimas, komandos stebėjimas, matymas Europoje. Kiekvienas pardavimas duoda impulso klubui. Dėl to pas mus yra požiūris, atsiradus progai neužlaikyti žaidėjo, o parduoti jį ir suteikti šansą didesniuose Europos klubuose.
Atlikus pardavimus prasiplečia agentų, skautų ratas. Kadangi Lietuvoje dirbame paprastai – turime savo agentų ratą, kurie mums padeda surasti žaidėjus, kurie galbūt važiuotų į Lietuvą. Čia yra svarbiausias aspektas.
Kol kas Lietuvoje skautingas neveikia, nes tu gali išsirinkti, kad ir penkis žaidėjus, bet finale pateikus pasiūlymą jie net neklausys pasiūlymų iš Lietuvos rinkos. Lietuvoje komandų formavimas vyksta agentų pagalba. O mūsų pardavimai padeda parodyti, kad čia sužaidę žaidėjai gali išvažiuoti į stipresnius klubus.
– Pažvelgę į šalia esančių latvių pavyzdį matome, jog ten nuolatos yra daug jaunų žaidėjų, kurie važiuoja į stipresnius čempionatus. Lietuvoje dažnai įvardijame kaip problemą faktą, jog mūsų jaunesni žaidėjai negauna šansų pasireikšti. Kodėl pas mus yra tokia situacija, o Latvija tapo tam tikra talentų kasykla?
– Jeigu kalbėsime apie vietinius žaidėjus, tai nesakyčiau, jog tie latviai gauna daug žaidybinio laiko ir kad jie kažkur išvažiuoja. Labiau galima kalbėti apie legionierius, kuriuos jie atsiveža ir kartais parduoda. Tai yra du skirtingi dalykai.
Imant Rygos RFS pavyzdį, ten žaidžia 3–4 latviai, rinktinės nariai ir tikrai vyresni, „Rygos“ komandoje tas pats. Latvių pavyzdys yra gana panašus, keliuose stipriausiuose klubuose dominuoja legionieriai, o likusios komandos remiasi vietiniais žaidėjais.
– O ar manote, jog tas modelis kviestis jaunesnius žaidėjus yra geresnis? Nes tai veikiausiai leidžia plėstis ir tam agentų ratui?
– Nedvejodamas galėčiau pasakyti, kad nuo Latvijos atsiliekame keliais metais. Mes nebijome pasiimti pavyzdžių iš RFS. Mes su jais bendraujame, sužaidėme draugiškas rungtynes, palaikome gerus ryšius. Kur mes keliaujame, jie ten jau yra buvę. Jie žaidę ir Europos, ir konferencijų lygos grupių etapuose. Keliais metais atsiliekame ir finansiškai. Šiuo metu bent jau pirmos dvi komandos yra bent keliais metais priekyje.
– Jūsų komandoje jau debiutavęs 16-metis Vėjas Pocius pasirašė profesionalų kontraktą. Kaip manote, ar artėjantį sezoną jis turės didesnį vaidmenį komandoje ir ar yra daug jaunimo, kuris galės pasirodyti pagrindinėje komandoje?
– Kas pasikeitė nuo praėjusių metų, tai yra visiškai kitoks požiūris į jaunimą. Žaidėjui neturint galimybių rungtyniauti pirmoje komandoje jo liaudiškai sakant nekonservuosime ir futbolininkus su ilgalaikiais kontraktais skolinsime kitiems A lygos klubams, kur jie galės tobulėti ir po kelių metų grįš į mūsų komandą.
Pilnai remiamės į krepšinio modelį, kuomet jauni lietuviai sunkiai gali prasimušti į pirmą komandą, todėl yra išnuomojami ir po kelių metų grįžta į „Žalgirį“. Kaip pavyzdžius dabar galime minėti Edgarą Ulanovą ar Mantą Rubštavičių. Futbole tikimės, kad tai irgi veiks, nes komanda yra labai konkurencinga, nes jaunam žaidėjui patekti į pagrindinę sudėtį yra labai sunku.
Mūsų strategija tokia, kad „Kauno Žalgiriui“ turi atstovauti stipriausi lietuviai, esantys rinkoje, o jaunimui, dublerių komandos dėka leidžiame pasiekti A lygos lygį ir tuomet juos išnuomojame kitiems lygos klubams. Tad pasirašėme V.Pocių, greitai galėsite išvysti dar kelių talentingų jaunuolių pasirašymus.
– Semiatės krepšinio klubo patirties. Kiek glaudžiai su jais bendradarbiaujate?
– Kaip ir kalbėjau apie pagrindinį identitetą, kurį pavyko suformuoti praėjusiais metais – žaisti agresyviai, presinguoti, kurti progas ir geras emocijas žiūrovui. Dabar pasiekėme tašką, kad neskiriame krepšinio ir futbolo. Esame bendra organizacija. Mūsų identitetas – Lietuvoje dominuoti. Tai nusistatėme visoje organizacijoje. O krepšinis mums davė stiprią pradžią, tikrai pamokė ir nebuvo gėda semtis patirties.
– Kalbant apie komplektaciją, kokių pozicijų žaidėjų šiuo metu labiausiai ieškote?
– Šiai dienai pasipildėme Ribeiro, Moutachy, Burba, pratęsėme kontraktą su Ourega. Išlaikėme visus, ką ir norėjome, o pasirašėme žaidėjus, kuriuos stebėjome viso sezono metu. Darbas vyko ne vieną mėnesį ir derybos su žaidėjais buvo tikrai nelengvos, bet tas ilgas darbas atsipirko.
Dabar liko pozicijos, kurių neforsuojame, neskubame, laukiame, bet labai tikiuosi, kad iki pirmos vakarienės susirinkimo (sausio 7 d.) ir pirmos treniruotės (sausio 8 d.) turėsime dar kokius 3 žaidėjus. Iki pilnos komplektacijos bus likę kokių 10 proc., tad šie metai kitokie, kad į pasiruošimą sezonui ateiname beveik pilnos sudėties. Nenoriu prisikalbėti, bet tikiuosi, kad pavyks susitarti su keliais žaidėjais iki galo.
Žinoma, kaip ir visiems A lygos klubas, opiausia puolėjo pozicija, tai ji kol kas liks tuščia, bet neskubame ir laukiame kuo tinkamesnio žaidėjo profilio. Kitos pozicijos kaip ir užpildytos, nebent kai kur dar likę žaidėjai, kurie galėtų konkuruoti tam tikrose pozicijose.
– Kiek finansiškai padėjo titulas?
– Aišku padeda. Išsimokėjus premijas, išlaidas tu vis tiek gauni tą finansinį priedą. Bet infliacija tikrai didelė, žaidėjų atlyginimai irgi auga. Kaip sakau, mūsų augantis biudžetas Europos rinkos nesprogdina. Turime pavargti, įtikinti žaidėjus, nors biudžetas ir padidėjęs. Norisi tų kokybiškesnių žaidėjų, bet susiduri su realybe, kad sunkiai žaidėjai čia važiuoja.
Kaip turime palyginimą iš krepšinio, kur žaistų Edgaras Ulanovas? Už 30 tūkst. Lietuvoje ar už 35 tūkst. Maltoje? Taip yra ir futbole. Žaidėjai už mažesnius atlyginimus renkasi verčiau žaisti didesnėse futbolo šalyse, tad mums tikrai sunku konkuruoti ir turime žaisti kažkaip kitaip – perėjimais, įtikinimais, kad čia sužaidus žaidėjas išvažiuos į dar didesnę rinką. Šioje vietoje ne pinigais dirbame.
– Sezoną pasitinkate kaip Lietuvos čempionai. Kiek yra papildomo spaudimo ir kokius tikslus išsikėlėte?
– Spaudimo gal nėra, bet labai laukiame sezono pradžios. Su treneriu kaip tik kalbėjome, jog komanda gražiai komplektuojasi ir neskubame, renkamės žaidėjų profilius, kurių norime. Yra didelis sezono laukimas. Dėl spaudimo, kaip sakiau, nėra ir eisime dominuoti.
Tikslų dar nekėlėme, bet natūralu, kad jie bus aukščiausi. Turėsime susirinkimą sausio 7 dieną, kuomet tikslus ir apžvelgsime. Šiemet pasiruošimas trumpesnis, tad nebus laiko galvoti apie bauginančius dalykus.