Vienas žinomiausių ir labiausiai atpažįstamų pastarųjų penkių dešimtmečių futbolo veidų B.Zelkevičius buvo tiek Vilniaus „Žalgirio“ ekipos, tiek ir rinktinės atgimimo simboliu.
Nuo 1963 metų dešimtmetį sostinės futbolo klube žaidęs ir 1972-aisiais bei 1973 metais geriausiu futbolininku rinktas B.Zelkevičius žaidėjo karjerą po konflikto su strategu nutraukė 1973 metais, o po ketverių metų stojo prie „Žalgirio“ vairo kaip treneris.
„Benu“ vadinta futbolo garsenybė į trenerius atėjo pažaidęs Kauno „Bangos“, Vilniaus „Žalgirio“, tarnaudamas SSRS armijoje – Donecko „Šachtar“ ir Vilniaus „Pažangos“ komandose. „Žalgiryje“ per 331 rungtynes jis įmušė 50 įvarčių.
„Nematoma pusė“ su E. Stankevičiumi: Mukasos vilionės, investicijos į trenerius, privalomos pergalės
Perėmus stratego vairą, Vilniaus klubas kovojo antroje SSRS lygoje ir po pirmojo sezono B.Zelkevičius išvedė „Žalgirį“ į pirmąjį divizioną.
Po penkerių metų sostinės meistrų klubas prasibrovė ir į aukščiausiąją SSRS lygą, kur 1987-siais pasidabino bronzos medaliais.
Nuo 1982 metų iki 1985-ųjų V.Zelkevičius nevadovavo komandai dėl vidinių nesutarimų klube. Vilniaus ekipai jis galiausiai dirigavo iki 1990 metų, o iki 1996 metų buvo ir klubo prezidentu.
Susiję straipsniai
„Lietuva sausio 12-ąją prarado ne tik garsų futbolo trenerį, tačiau ir didį žmogų. Tai buvo asmenybė, kuri Lietuvos futbolui davė tiek daug, kad net sunku suvokti.
Benjaminas mokėjo matyti žaidėjus „į priekį“. Suprasdavo, ar bus kažkas iš žaidėjo ar nebus. Ir tai buvo ne tobulinama savybė – tai buvo įgimta. Jis tą jautė. Todėl pas jį ir buvo komandoje geri futbolininkai: jis sugebėdavo „pasidaryti“ žaidėjus, nes matė, kur ką taisyti“, – trenerį prisiminė žymus šalies futbolininkas, o dabar jau treneris 59-erių Valdas Ivanauskas.
Anapilin iškeliavęs specialistas keturis kartus vadovavo Lietuvos futbolo rinktinei – 1979-siais, 1990–1991, 1995–1997, 2000–2003 metais.
Vienas garsiausių B.Zelkevičiaus pasiekimų rinktinės stratego poste – kova dėl galimybės varžytis 1998-ųjų FIFA pasaulio čempionate Prancūzijoje.
Lietuvos rinktinė iki paskutinės akimirkos grūmėsi dėl galimybės gauti papildomą kelialapį į pirmenybes, tačiau bene svarbiausioje akistatoje su Airija pralaimėjo 1:2 ir užėmė grupėje tik trečią vietą.
B.Zelkevičius taip pat dirbo austrų Vienos „Austria“ klube, treniravo Rusijos klubus Naberežnyje Čelny „Kamaz“, Volgogrado „Rotor“, Jaroslavlio „Šinik“, Kaliningrado „Baltika“ ir Vladivatoko „Luč-Energija“, taip pat latvių Liepojos „Metalurgs“.
2011-siais baigė vadovauti vyrų ekipoms, buvo išrinktas dirbti Lietuvos futbolo federacijos (LFF) Trenerių komisijos pirmininku. 2020 metais jam suteiktas LFF Garbės prezidento titulas.
2024 metais Lietuvos futbolo treneris apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
„Tai buvo žmogus, kuris žinojo, kas yra geriausia žaidėjams ir komandai, tiesiog eidavo tiesiai to pasirinkimo link. Ir įdomiausia, kad aplink jį esantys žmonės tą sprendimą galiausiai palaikydavo. Nes jo pasirinkimas duodavo vaisių – jis turėjo nugalėtojo mentalitetą.
Visi žinojo, kad sprendimas duos pergalingus vaisius. Jei jis būtų daręs klaidas, galbūt, to palaikymo ir nesulauktų, bet jo kietas charakteris visus galėdavo įtikinti“, – dėstė nuo 1986 metų iki 1990-ųjų „Žalgiryje“ žaidęs V.Ivanauskas.
– Viename iš savo interviu B.Zelkevičius tikino, kad jam lengviau buvo treniruoti „Žalgirio“ vyrus nei vaikus. Neva žaidėjams pasakei elgtis būtent taip ir jie žino, kad kitaip nebus, privalės tą padaryti. Su vaikais kitaip – jie galėjo nutarti savaip. Iš tikrųjų toks ir buvo B.Zelkevičius?, – portalas Lrytas paklausė V.Ivanausko.
– Taip. Mano charakteris jau tada nebuvo „saldainiukas“. Tačiau jo žodžis buvo labai svarbus ir įtikinantis. Būdamas eruditu, jis turėjo ir įspūdingą psichologo gyslelę – mokėjo subtiliai valdyti komandą, sugebėjo išlaviruoti konfliktinėse situacijose.
Jo tokia kieta pozicija turėjo ir aiškią viziją – padarysi būtent taip, tu tuomet kilsi profesionalumo laiptais aukštyn. Nori aukštesnio lygio, turi pasitikėti. Galiausiai turėjo aiškią nuostatą: „kaip pasakiau, taip ir bus“.
Benjaminas visada turėjo savo nuomonę ir už tai jį gerbė net toks SSRS futbolo korifėjus kaip ukrainietis Valerijus Lobanovskis.
Jis su juo žaidė „Šachtar“ ekipoje ir sakė, kad tokio įspūdingo kaire koja, kaip ir pats V.Lobanovskis, mušančio puolėjo bei erudito, jis daugiau nežino.
– Kas atsitiko tuomet 1982-siais, kai B.Zelkevičius turėjo pasitraukti iš klubo, nors padėjo ekipai pakilti į pagrindinę SSRS futbolo lygą?
– Pats tame nedalyvavau, bet iš esmės girdėjau visą istoriją. „Žalgiryje“ tada visi jautėsi nusipelnę paskatų, kažkokių privilegijų.
B.Zelkevičius buvo tikrai labai didelį autoritetą turintis treneris, jis galėjo ateiti ir kalbėtis ramiai su įtakingiausiais tuometiniais respublikos partiniais vadais Lionginu Šepečiu ar net Petru Griškevičiumi.
Po garsių pergalių būdavo komandai skiriami automobiliai, butai, kitos materialinės paskatos – ne visi buvo patenkinti, kad ne jie juos gauna iškart, kad reikia palaukti.
Tada prasidėjo skaičiavimai, kas ką turi, kas ką gavo. Nepatenkinti garsiau kalbėjo ir B. Zelkevičiui teko išeiti.
Tačiau po trejų metų tie patys žaidėjai prašė trenerį sugrįžti. Nes niekas kitas negalėjo išspausti iš žaidėjų maksimumą, nors tie futbolininkai ir nebuvo genijais. Gyvenimas parodė, kad trenerio pozicija buvo tvirtesnė už visas intrigas.
– Kaip galvojate, ko per savo gyvenimą nepadarė B.Zelkevičius, dėl ko jis galėjo graužtis?
– Pastarąjį kartą su juo kalbėjausi prieš kokius penkis mėnesiu, jis jau sunkiai sirgo. Man vis dėlto prieš akis yra tie 1998-ieji ir lemiamas mačas su airiais. B.Zelkevičius vadovavo tai Lietuvos rinktinei ir buvo arti istorinio sukrėtimo.
Mes galėjome sužaisti lygiosiomis su airiais, net pirmavome 1:0, bet pralaimėjome 1:2 ir netekome šanso išbandyti save lemiamose akistatose dėl kelialapio į pasaulio čempionatą Prancūzijoje.
Daug kartų teko apie tai kalbėtis su Benjaminu ir manau, kad jis labiausiai gailėjosi neišnaudojęs šito šanso. Teisingiau, jis nesulaukė jo. Ir tai jam buvo apmaudu. Kas žino, kaip būtų, jei airius nugalėtume.
– O jūs turite atsakymą, kodėl tas šansas praslydo šonu?
– Buvau jau patyręs futbolininkas, jau turėjau savo nuomonę. Tą ir pasakiau kažkada B.Zelkevičiui – tąkart pritrūko trenerio kietesnio žodžio.
Mes treniravome prieš lemiamą dvikovą lyg antikvariatas – gyvenome apšepusioje kažkokioje Vilniaus sanatorijoje, treniravomės ne geriausiu laiku kažkokiame dirvoniniame stadione. Žodžiu, viskas buvo ne taip, kaip reikia.
Ir svarbiausia – B.Zelkevičius nesugebėjo prispausti tuometinio futbolo federacijos prezidento Vytauto Dirmeikio, kad šis surastų tikrai motyvuojančių premijų už pergalę.
Man gal ir nereikėjo žūtbūt tų pinigų, tačiau Lietuvoje žaidusiems žaidėjams tai būtų buvusi labai didelė paskata, gal ir kalnus jie nuverstų.
Bet V.Dirmeikis siūlė, ką siūlė, o B.Zelkevičius iki jo neprisibeldė. O gal santykiai tarp vyrų buvo ne itin draugiški – nežinau.
Bet faktas, tokio šanso mes iki šiol neturime. O dabar išėjo Anapilin žmogus, kuris tą šansą kūrė.