„Kai sužinojau, net nepatikėjau. O kai supratau, kad tai tikra, buvo labai gera emocija – labai džiaugiausi dėl to, kur patekau ir kas manęs laukia“, – sako jaunasis saugas.
Tačiau šešiolikmečio istorija nėra vien sėkmės pasakojimas. Joje buvo laikotarpis, kai teko iš naujo susigrąžinti sportinę formą, netrūko abejonių, o vienu metu jis rimtai svarstė baigti futbolininko kelią. Šiandien Kristupas pripažįsta – jei ne šeimos ir trenerių palaikymas, šios galimybės galėjo ir nebūti.
„Mane sustabdė tėvai ir treneris Tomas Staniūnas. Jie įtikino nenuleisti rankų. Dabar galiu tik padėkoti, kad tada neleido priimti tokio sprendimo“, – tęsė 16-metis talentas.
Susiję straipsniai
Nors priešakyje laukia naujas etapas Portugalijoje, pats futbolininkas sako, kad didžiausia jo svajonė išlieka susijusi su Lietuva ir šalies trispalve.
„Labai norėčiau, kad kartu su nauja Lietuvos futbolininkų karta galėtume pakeisti mūsų futbolą. Turime daug talentingų žaidėjų, todėl tikiu, kad ateityje galime pasiekti didelių dalykų ir su nacionaline rinktine“, – į ateitį žvelgė K. Liutvinas.
Apie kelią nuo pirmųjų dienų VFA iki kvietimo į „Benfica“, sunkiausius karjeros momentus ir didžiausias svajones Kristupas Liutvinas papasakojo išskirtiniame interviu.
– Kas pirmiausia sužinojo apie kvietimą į Lisabonos „Benfica“ ir kiek šiame kelyje tau buvo svarbus šeimos palaikymas?
– Pirmiausia paskambinau tėvams. Jie labai džiaugėsi, nors kartu suprato, kad teks išvažiuoti iš namų, todėl buvo ir šiek tiek liūdesio. Vis dėlto abu iš karto palaikė mano sprendimą.
Šeima prie šio kelio prisidėjo labai daug. Net nesvarstėme, ar verta važiuoti – visi supratome, kad tokios galimybės nepasitaiko dažnai. Žinau, kad be jų palaikymo šiandien čia nebūčiau.
– Ar prisimeni savo pirmuosius metus VFA?
– Labai gerai prisimenu. Viskas prasidėjo dar per karantiną. Tuo metu buvau priaugęs nemažai svorio, todėl treneriai, besirūpindami mano sveikata ir gera savijauta, skatino mane skirti daugiau dėmesio fiziniam aktyvumui bei pasirengimui.
Susiėmiau. Pradėjau labai daug dirbti, sustiprėjau, paaugau ir pamažu viskas pradėjo keistis. Kartu su savo komanda tapome Lietuvos čempionais, atsirado daugiau pasitikėjimo savimi.
Vėliau buvo ir sunkesnių momentų. Buvo laikas, kai galvojau, kad galbūt reikia viską mesti. Bet mane sustabdė tėvai ir treneris Tomas Staniūnas. Jie įtikino nenuleisti rankų. Dabar galiu tik padėkoti, kad tada neleido priimti tokio sprendimo.
– Ką tau davė šešeri metai VFA?
– Visų pirma supratimą, kad niekas neateina lengvai. Turėjau galimybę augti kartu su treneriais, žaisti stiprioje komandoje, vėliau prisijungti prie VFA vyrų ekipos.
Iš pradžių buvo sunku, bet pripratau prie didesnio tempo, fiziškumo ir supratau, kiek dar daug reikia dirbti. Tos treniruotės labai padėjo pasiruošti kitam žingsniui.
– Kam labiausiai norėtum padėkoti už šį kelią?
– Labiausiai treneriui Tomui Staniūnui. Taip pat Robertui Šuškevičiui, Darvydui Šernui, Emilijui Zubui ir visiems treneriams, kurie prisidėjo prie mano augimo.
Su treneriu Tomu nuėjome visą kelią nuo pat pradžių. Manau, kad jis padarė didžiulį darbą ir labai prisidėjo prie to, kur esu šiandien.
– Kuo, tavo nuomone, turėtų vadovautis kiekvienas jaunas sportininkas?
– Svarbiausia – nepasiduoti. Visada sakau, kad reikia dirbti daugiau negu kiti. Tavo laikas tikrai ateis, tik nereikia nuleisti rankų. Pats niekada nepasidaviau ir dabar turiu galimybę žengti tokį žingsnį.
– Dabar prasideda naujas etapas. Kokius tikslus keli sau Portugalijoje?
– Pirmiausia noriu gerai pasiruošti sezonui, išvengti traumų ir parodyti save treniruotėse. Norėčiau kuo greičiau prisitaikyti prie naujos aplinkos ir užsitarnauti vietą U17 komandoje.
Puikiai suprantu, kad persikėlimas į „Benfica“ dar nieko negarantuoja. Tai tik nauja galimybė, kurią reikės kasdien įrodinėti savo darbu.
– Kas labiausiai padeda psichologiškai susitvarkyti su tokiu dideliu gyvenimo pokyčiu?
– Mane labiausiai motyvuoja mano paties tikslai. Aišku, buvo įvairių minčių – gal likti Lietuvoje, gal dar nevažiuoti. Bet supratau, kad visa tai darau dėl savo ateities.
Žinau, į kokią akademiją atvykstu ir kiek daug galiu ten išmokti. Apie tai ir stengiuosi galvoti kiekvieną dieną.
– O kokia yra tavo didžiausia kaip futbolininko svajonė?
– Norėčiau tapti profesionaliu futbolininku, žaisti UEFA Čempionų lygoje ir garsinti Lietuvos vardą.
Labai norėčiau, kad kartu su nauja Lietuvos futbolininkų karta galėtume pakeisti mūsų futbolą. Turime daug talentingų žaidėjų, todėl tikiu, kad ateityje galime pasiekti didelių dalykų ir su nacionaline rinktine.
– Palietei patriotiškumo liniją. Pats jau buvai apsivilkęs Lietuvos jaunimo futbolo rinktinės marškinėlius. Ką tau tai reiškia pačiam?
– Manau, kad tai yra kiekvieno futbolininko svajonė – vilkėti rinktinės marškinėlius. Lietuvos rinktinė man tai daugiau nei komanda, kartu su nauja žaidėjų karta norime pakeisti Lietuvos futbolą, kad kontroliuotume kamuolį, žaistume drąsiai, turime daug talentų užsienyje, manau, kad ateityje tikrai galime pakeisti Lietuvos futbolą tinkama linkme.
– Ką norėtum pasakyti VFA bendruomenei prieš išvykdamas?
– Labai noriu padėkoti visiems treneriams, komandos draugams ir visiems žmonėms, kurie buvo šalia. Ačiū akademijai už visas suteiktas galimybes. VFA tapo labai svarbia mano gyvenimo dalimi. Tikrai sugrįšiu čia dar ne kartą ir visada prisiminsiu, nuo ko prasidėjo mano kelias.