Jis nesigaili, kad iškeitė saulėtąją Seviliją į pilkąjį Kauną.
J. Plaza tapo pirmuoju Ispanijos krepšinio treneriu po Miguelio Diazo, kuris vadovauja užsienio komandai.
Perėmęs Kauno „Žalgirio“ vairą 48-erių katalonas Lietuvoje susidūrė ne tik su atšiauresniu klimatu, bet ir su iki šiol dar nerėgėtais iššūkiais.
J. Plaza neturėjo galimybės iš Sevilijos į Kauną pasikviesti bendraminčių. Jo komandos krepšininkai dalyvavo Lietuvos Seimo rinkimuose kaip ekcentriškojo klubo savininko Vladimiro Romanovo įsteigtos Žmonių partijos kandidatai.
Du romanus Ispanijoje jau išleidęs „Žalgirio“ treneris kupinas naujų įspūdžių. Jie tikrai papildys trečiąją knygą, kurią žmonos Kaune belaukdamas katalonas dabar rašo naktimis.
„Savo jausmus ir įvairias detales aš fiksuoju savo užrašų knygelėje“, - neslėpė J. Plaza, prieš Eurolygos dvikovą Vitorijoje duodamas interviu Madride leidžiamam sporto dienraščiui „Marca“.
- Kas turi nutikti gyvenime, jog Madrido „Real“ ir Sevilijos klubuose dirbęs treneris nuspręstų persikelti į Lietuvą?
- Kai buvau jaunas aš visuomet maniau, kad treneris turi pereiti visus laiptelius, dirbdamas su visų amžiaus grupių komandomis. Jeigu tik nori nenustoti tobulėti, privalai sukaupti kuo įvairesnės patirties.
Aš įsivaizdavau, jog vieną dieną galiu dirbti svetur. Pagaliau tos durys atsivėrė.
Šis klubas turi ilgametę istoriją ir tradicijas, o šalis pasižymi nuostabia krepšinio kultūra.
Tai padėjo apsispręsti ir paskatino žengti naują žingsnį, nes taip siekiu tobulėti kaip profesionalas.
- Kai agentas pranešė, kad yra „Žalgirio“ pasiūlymas, kaip sutikote šią žinią?
- Maniau, kad nieko neišeis, bet agentas labai tikėjo, kad mums pavyks susitarti.
Tikrai norėjau grįžti į Eurolygą ir atsidurti legendinėje komandoje, tačiau viską darėme tylomis. Tik tuomet, kai reikalai iš tiesų pajudėjo, pajaučiau milžinišką spaudimą.
Galėjau likti namuose, ramiai dirbti, bet atsisakiau šios galimybės, pasirinkdamas naują iššūkį Kaune. Žinojau, kas laukia, nes per pastaruosius ketverius metus „Žalgiris“ turėjo net 10 trenerių.
- Kaip suprantu, į naują komandą buvote kviečiamas ne kaip greitoji pagalba. Kaip dabar čia sekasi?
- Geriau negu tikėjausi. Kai pradėjome kalbėtis su klubo prezidentu, kai kurios detalės mane šiek tiek gąsdino.
Jie derėjosi su geriausiais treneriais. Jie pasakojo apie tai, kokia trapi čia gali būti trenerio pozicija.
Tačiau iki šiol jie mane gerbia. Klubas turi viską, ko reikia, bet dar labiau mane nustebino čia dirbantys žmonės.
Jie parodė milžinišką pasitikėjimą manimi. 3500 km nuo mano namų žmonės tikėjo tuo, ką aš siūliau. Toks požiūris ir tokie santykiai mane nustebino.
- Ar dirbdamas svetur esi labiau pažeidžiamas?
- Be jokios abejonės. Jautiesi tikrai labiau izoliuotas.
Manau, kad mano anglų kalbos žinios yra pakankamos. Bet kai 24 valandas gyveni kita kalba, kuri net nėra gimtoji tavo komandos žaidėjams, pasitaiko akimirkų, kai perkaista net ir tavo kietasis diskas.
Susirinkimuose nuolatos turi ieškoti naujo žodžio, gesto ar naujos frazės, kuri būtų tiksliausia ir labiausiai tiktų. Jautiesi tikrai daug labiau įsitempęs.
Būtų lengviau psichologiškai ištverti, jeigu turėtumėte savo bendraminčių...
Aš neturėjau pasirinkimo. Man nebuvo suteikta teisė kartu atsivesti savo asistentus.
Tikriausiai būtent tai, jog dabar reikia dirbti su tais, kurie jau buvo čia, ir yra pats didžiausias sunkumas.
Juk Saulius Štombergas prieš porą metų dar pats buvo žaidėjas. Jis atėjo iš kitos mokyklos, kuri radikaliai skiriasi nuo mūsų, mokant krepšinio pagrindų.
Esu įsitikinęs, jog žaidėjai tobulėja kiekvienais metais, nepriklausomai nuo to, kokie būtų rezultatų. Toks mechaninis darbas visiems jiems buvo naujiena.
- Kuo pasikeitė „Žalgiris“ jums atėjus?
- Jie labiausiai norėjo, kad komanda geriau gintųsi.
„Žalgiris“ nuolat patenka į Eurolygos „Top 16“ turnyrą, tačiau per pastaruosius penkis metus čia laimėjo tik vienerias rungtynes.
Mūsų tikslas - įveikti šią pagrindinę problemą. Mes norime rinkti daugiau lengvų taškų ir daugiau bėgti.
Bet kiekvienas komandos žaidimo modelis priklauso nuo žaidėjų kokybės. Roberto Javtoko ir Tado Klimavičiaus traumos, Manto Kalniečio perėjimas privertė keisti mūsų planus.
Nepaisant visų šių problemų labiausiai noriu, jog komanda visuomet išliktų vieninga.
Visi treneriai nori dirbti pačiame aukščiausiame lygyje. Man teko žaisti Eurolygoje su Madrido ekipa. Tai buvo etapas, kurį norėjau pakartoti.
Dabar vėl dirbu nuostabioje aplinkoje, kai 15 tūkst. žiūrovų stebi rungtynes. Šalyje, kurios restoranų sienos nuklijuotos krepšinio žaidėjų plakatais.
Dirbti šalyje, kurioje krepšinis yra tikra religija, yra didelė privilegija.
- Kuo skiriasi lietuvių ir ispanų žaidėjai?
- Labiausiai čia į akis krito nepaprasta visų pagarba treneriui.
Kiekvieną dieną vos atėję jie pirmiausiai jums paspaudžia ranką. Jiems būtinai reikia tiesioginio kontakto. Treneris čia yra labai gerbiamas.
Darjušas Lavrinovičius, Rimantas Kaukėnas ar T. Dardenas žaidė Ispanijoje. Ten jie nesielgė kaip divos, bet ir nebuvo tokie atviri ir šilti kaip dabar čia. Jie man labai daug padeda bendrauti su kitais žaidėjais.
Vienas iš didžiausių mano rūpesčių buvo suprasti žaidėjų tylą. Žinodamas, ką ji reiškia, gali geriau suprasti jų gestus ir kitus poelgius.
Lietuvos lyga yra nežinoma, tačiau šiose varžybose salės visur pilnos, o žaidimas yra labai greitas ir atakuojantis. Čia yra daug visiškai nežinomų, bet labai geros kokybės žaidėjų.
Galima sakyti, kad jie visi nuo pat lopšio žaidžia krepšinį.
- Sevilija ir Kaunas tikriausiai skiriasi kaip Marsas ir Žemė?
- Buvau įspėtas dėl daugelio dalykų. Rytais jau būna tik penki laipsniai šilumos, bet aš žinojau, kad temperatūros pokyčiai bus radikalūs.
Dienos čia yra pilkos, ne taip kaip Sevilijoje.
Žmonės vakarieniauja anksti, nes vakarais išeiti į gatvę jiems jau per šalta. Jiems sunku šypsotis.
- Su „Žalgiriu“ pasirašėte sutartį vienam sezonui. Ar norėtumėte perimti Ispanijos rinktinės vairą, jeigu Sergio Scariolo negalėtų tęsti šio darbo?
- Pirmiausia Sergio dar dirba, todėl niekuo neplanuoju, nes jis vertas didžiausios pagarbos.
Kita vertus, meluočiau, jeigu sakyčiau, jog nenoriu vadovauti kartai žaidėjų, kurie yra geriausi per visą Ispanijos krepšinio istoriją. Tai man būtų didelė garbė.
- Kauno klubo prezidentas Vladimiras Romanovas Lietuvoje vertinamas labai prieštaringai. Jis net įkūrė Žmonių partiją, kuri triuškinamai pralaimėjo Seimo rinkimuose. Kokie yra jūsų santykiai?
- Geri. Aš niekuomet negalvojau, kad savo komandoje turėsiu žmonių, kurie priklausys politinei partijai.
Tai vienas iš skirtumų nuo Ispanijos.
- Ar ši nauja patirtis atsispindės naujojoje jūsų knygoje?
- Antroji knyga jau yra leidykloje. Čia turiu užrašų knygelę, kurioje fiksuoju savo įspūdžius, jausmus ir įvairias detales.
- Kai gyveni už Ispanijos ribų, kaip atrodo, ar Katalonija turi atsiskirti?
- Tai juokinga. Stengiuosi paaiškinti žmonėms, kodėl Barselonoje jau 15 metų vyksta demonstracijos. Jiems tai atrodo labai keistai.
Čia visi turi labai teigiamą įvaizdį, kas yra Ispanijoje.
