„Andželinos paklodės“ 2009-aisias metais pasirodė rašytojo gimtojoje Katalonijoje, vėliau knyga buvo išversta į ispanų kalbą ir tapo tikru bestseleriu – išpirktas visas tiražas.
J. Plaza yra parašęs dvi knygas. Į antrąją, pavadintą „Atsibusti laiku“, jis sudėjo daug asmeninių išgyvenimų.
Pirmasis J. Plaza romanas „Andželinos paklodės“ alsuoja magiškuoju ir nakties realizmu. Rašytojas knygoje atskleidžia nelaimingo žmogaus pasaulį. Tas žmogus – 40-metė šiuolaikiška moteris. Ji puiki darbuotoja ir motina, tačiau ne itin laiminga. Prieglobstį ji randa įsivaizduojamoje praeityje, į kurią patenka padedama paslaptingų antklodžių. Romano veiksmas rutuliojasi tarp dviejų erdvių: įsivaizduojamos praeities ir galimos ateities. Tačiau svajones, virtusias prisiminimais, reikia apsaugoti nuo pilkos kasdienybės, tad herojė privalo nuspręsti, kaip jai gyventi toliau.
Pažvelgė moters akimis
Pasak J. Plazos, rašyti knygą, kurios pagrindinė herojė yra moteris nebuvo sunku. Autoriaus vaikystė prabėgo didelėje šeimoje, kur jis stebėjo, kaip elgiasi, kaip galvoja, su kokiomis problemomis susiduria šeimos moterys. Ypač daug supratimo apie moters pasaulį suteikė J. Plazos motinos gyvenimas.
„Aš stebiu žmones, stebiu jų kūno kalbą, bandau suprasti jų emocijas. Žinote, būna, kad esu rūbinėje su dvidešimt vyrų ir turiu juos visus suprasti. Emocijos yra emocijos ir neskirstau jų ar jos vyriškos, ar moteriškos. Rašant knygą padėjo ir mano žmona, kuriai nuolat skaitydavau, ką parašiau, klausdavau jos nuomonės“, - pasakojo J. Plaza.
J. Plaza pasakojo, kad rašydamas knygą rėmėsi savo patyrimais, kuriems itin svarbios kelionės ir artumas su kitais žmonėmis. Beveik dviejų dešimčių artimųjų ratą turintis katalonas savo kūriniu siekia žmones sukrėsti ir paskatinti bendrauti, realiai, o ne virtualiai pažinti pasaulį.
Vertina artumą
„Negaliu atsistebėti, kai „Žalgirio“ krepšininkai vieni kitiems rašo žinutes, kai galima prieiti ir paploti per petį. Atsimenu atvejį, kai vykau į Izraelį. Kartą nusprendžiau nueiti prie Raudų sienos. Pasikviečiau vieną krepšininką iš treniruojamos komandos kartu. Tačiau jis atsisakė, paaiškino, kad Raudų sieną gali pasižiūrėti ir internete“, - stebėjosi katalonas.
J. Plaza taip pat prisipažino niekaip negalintis priprasti prie lietuviškų bendravimo tradicijų. Kramsnoti maistą ir lėtai grukšnoti vyną mėgstančiam rašytojui per sunku atlaikyti lietuvių pomėgį greitai gerti stipriuosius gėrimus ir prisivalgyti daug maisto.
Nors šitaip J. Plaza kol kas nėra pasielgęs, sau jis yra pažadėjęs tokį pasisėdėjimą išbandyti. Žinoma, ne Lietuvoje, o jau grįžęs į Ispaniją.
„Lietuvoje net kava geriama kitaip. Tiesą sakant, jei pas jus pasiūlo kavos, tai gali suprasti, kad jau laikas eiti namo. Tuo tarpu, kai mane Ispanijoje pakviečia kavos, tai toks pasisvečiavimas užtrunka bent keletą valandų“, - dalinosi įspūdžiais katalonas.
Lietuvos nepamirš
Dar viena itin J. Plazos gyvenimui ir kartu knygai svarbi dėlionės dalis - praeitis. Vertinti praeitį ir jos nepamiršti - katalono šeimos tradicija. Todėl knygoje daug detalių iš praeities, kurių jauni žmonės gali ir nebeprisiminti: telefonai, kuriuose norint surinkti numerį tenka sukti diską, popierinių nuotraukų albumai.
Būtent išgyvenimai treniruojant „Žalgirį“, patirtimi klubą užgriuvus problemoms, Plaza parems dalį kitos savo knygos. Žinoma, kiek puslapių skirs išgyvenimams, kuriuos patyrė Lietuvoje treneris kol kas pasakyti negalėjo.
„Jei surašyčiau viską, tai išeitų turbūt dvi knygos“, - juokėsi J. Plaza.
