Ar „Pilaitės“ krepšininkai galėtų laimėti LKL pirmenybes ir tapti Lietuvos čempionais?
Neįtikėtinas Nantero JSF klubo šuolis į viršūnę Prancūzijoje turėtų saviems žygdarbiams įkvėpti ir Vilniaus krepšinio C lygoje žaidusius mėgėjus, ir visas milžiniškais biudžetais pasigirti negalinčias Europos šalių ekipas.
Kuklus Paryžiaus priemiesčio klubas sukūrė stebuklą, kuris jau pribloškė ne tik krepšinį vėl atradusią elitinę Prancūzijos žiniasklaidą, bet ir Eurolygos vadovus.
Nantero krepšininkai pirmąsyk istorijoje tapo savo šalies čempionais ir iškovojo kelialapį į Eurolygą, kai „Pro A“ lygos finalo serijoje 3:1 įveikė Strasbūro SIG klubą.
„Nantero sėkmė skatina atsigręžti į pamatines vertybes. Bendražmogiškieji santykiai svarbiau už milijonus, - po lemiamų finalo rungtynių sugrįžęs į Vilnių „Lietuvos rytui“ tvirtino Francois Lamy, vienas pagrindinių čempioniškos JSF komandos kūrėjų. - Ši pergalė gali padėti visiems suprasti, kad krepšinis nėra tik verslas“.
Sukėlė krepšinio revoliuciją
Praeitame amžiuje būtent Nantero universitete įsižiebė garsioji 1968-ųjų gegužės studentų revoliucija prieš kapitalistinę visuomenės sistemą.
Apie 90 tūkst. gyventojų turintį Paryžiaus priemiestį iki šiol valdo meras komunistas, bet barikadas gatvėse rentusius studentus dabar pakeitę krepšininkai savotiškai pratęsė maištingojo miesto tradicijas, sukeldami naują revoliuciją Prancūzijos krepšinyje.
„Per visą penkiasdešimties metų karjerą dar nemačiau nieko panašaus“, - po Nantero krepšininkų triumfo prisipažino Pascalis Legendre'as, pirmojo šios šalies krepšinio žurnalo „Maxi Basket“ redaktorius ir steigėjas.
Vos prieš du metus „Pro A” lygoje debiutavęs JSF šįmet reguliariajame sezone užėmė 8-ąją vietą ir tik per plauką pateko į atkrintamąsias varžybas, bet po to vieną po kito parklupdė net tris favoritus, laimėjęs 7 iš 8 rungtynių.
Nantero krepšininkai ketvirtfinalyje įveikė reguliariojo sezono nugalėtoją Gravlino-Diunkerko „Maritime” (2:0), pusfinalyje – čempiono vardą gynusį Šalono „Elan Sportif” (2:0), o finale – Strasbūro komandą, kurios neišgelbėjo ir šalies rinktinės treneris Vincent'as Collet.
„Tai pati didžiausia sensacija per visą Prancūzijos sporto istoriją“, - neabejojo „Canal+” komentatoriai, pakviesdami naujuosius čempionus į prestižinę televizijos vakaro programą, kurioje iki tol nebuvo vietos krepšiniui.
Priešpaskutiniai pagal biudžetą
Akiplėšiški Nantero krepšininkai sulaužė įprastas profesionalaus sporto taisykles, todėl jų pergalė privertė susimąstyti ne tik krepšinio gerbėjus.
Dar visai neseniai ši komanda žaidė pačioje žemiausioje regioninėje mėgėjų lygoje. Nuo 1987-ųjų vieną po kito įveikęs net 13 laiptelių į viršų Nantero klubas 2011-aisiais pagaliau pravėrė „Pro A“ duris, bet šį sezoną elitinėje lygoje vis dar užėmė priešpaskutinę vietą tarp 16 klubų pagal savo biudžetą.
Naujųjų Prancūzijos čempionų kišenėje šįmet buvo vos 2,7 mln.eurų, iš kurių mažiau negu 1 mln. buvo skirti žaidėjų algoms.
„Tai geriausias įrodymas kitiems klubams, jog nebūtina turėti daug pinigų ir pirkti brangių žaidėjų. Galima pasiekti savo tikslą, jeigu tik tiki savo idėja, turi gerą strategiją ir bendraminčių“, - kartojo F. Lamy.
Naudingiausiu finalo serijos žaidėju pripažintas brangiausias JSF legionierius amerikietis Davidas Lighty (25 metai, 195 cm) per mėnesį gaudavo 8 tūkst. eurų algą, o visi kiti 5 užsieniečiai ir vietos krepšininkai – nuo 1,500 iki 6 tūkst. eurų.
Čempionų treneris Pascalis Donnadieu uždirba 5 tūkst. eurų - Prancūzijos trenerių profsąjungos suderėtą minimumą.
Bet net kolegos ilgai skersakiavo į pagrindinį JSF pergalių kalvį, nes 26 metus klube jau praleidęs 49-erių prancūzas tik prieš keletą metų gavo privalomą profesionalaus trenerio licenziją.
„Pascalio pergalė nepatogi krepšinio elitui, nes ji paneigė daug dirbtinių mitų, - neabejojo F. Lamy. - Kaip dabar gali pasiteisinti tie, kurie patys gauna triskart didesnę algą ir perka penkiskart brangesnius žaidėjus? Nantero pavyzdys gali paskatinti ir kitus klubus keisti įprastą politiką“.
Sudėtį rinko Vilniuje
Lietuvę vedęs krepšinio agentūros „You First Sports“ direktorius neatsitiktinai Prancūzijoje vadinamas pilkuoju Nantero klubo kardinolu.
Nors 38-erių prancūzas dar prieš pusantrų metų su žmona Irma įsikūrė Vilniuje, jis iki šiol rūpinasi svarbiausiais JSF komandos reikalais.
Ne tik todėl, kad čempioniškai komandai šį sezoną priklausė net keturi jo klientai – trys krepšininkai ir treneris P. Donnadieu.
F. Lamy jau gerą dešimtmetį kartu su artimu jo bičiuliu tapusiu treneriu renka visą sudėtį, nes Nantero klube iki šiol nėra nei generalinio vadybininko, nei daug kitų oficialių pareigybių.
„Kai dar prieš 12 metų susipažinau su Pascaliu, treneriui iš karto pasakiau, kad jo komandos amerikiečiai nieko neverti. Jis atrėžė, kad esu trenktas, bet prabėgus trims dienoms jau pats paskambino, - šypsodamasis prisiminė buvusio „Lietuvos ryto“ žaidėjo Chucko Eidsono agentas, praėjusią vasarą su JSF treneriu vėl telefonu jau iš Vilniaus aptardamas kiekvieną galimą žaidėją.
- Taip prasidėjo mūsų bičiulystė, kuri nesibaigia iki šiol. Esame abu iš Bretanės, todėl puikiai suprantame vienas kitą.
Nantero komanda – tiesiog mano likimas. Kai pirmąsyk persikėliau į Paryžių, mano butas lyg tyčia taip pat buvo Nantero gatvėje“.
Klubą gelbėja savanoriai
Nors po pasaulį nuolat keliaujantis prancūzas dabar gyvena Gedimino prospekte, jo širdis, regis, amžiams liko registruota senuoju adresu.
Kaip ir tuzino kitų savanorių, neatlygintinu darbu prisidėjusių prie šio netipiško klubo šlovės.
Šeima – kertinis žodis, atveriantis dabartinės Nantero krepšininkų pergalės receptą.
Klubui nuo 1977-ųjų vadovauja Jeanas Donnadieu – komandos trenerio tėvas. Kitas 72-ejų prezidento sūnus treniruoja JSF dublerių komandą, o du anūkai krepšinio abėcėlės jau moko Nantero vaikus.
„Ši komanda priklauso visiems – nuo to savanorio, kuris jau 20 metų per namų rungtynes dirba bare, iki sirgaliaus, kuris pastoviai moka už savo vietą salėje, kad jos istorija nenutrūktų, - aiškino F. Lamy. - „Ši komanda negali būti išparduota“, - šįmet kartojau kai kurių krepšininkų agentams amerikiečiams.
- Jūs negalite sukliudyti nuotykiui, kuris priklauso tik žaidėjams ir klubui. Kai krepšininkai norės palikti komandą ir išvykti, jie patys priims sprendimą. Bet mes, agentai, neturime jokios teisės kištis ir nutraukti šią nepakartojamą bendrą jų kelionę“.
Greta - narkotikų prekeiviai
Šiuolaikinis Nanteras tikrai neprimena rojaus.
Greta blizgančio ir daugelio verslo korporacijų būstine tapusio Paryžiaus „Defense“ rajono išsirikiavusios šio priemiesčio betoninių daugiaaukščių eilės slepia daugybę didmiesčio grimasų.
Imigrantų kvartaluose klesti prievarta, o nuolatinis tokių getų palydovas - narkotikai.
„Ten taip baugu, kad net policininkai bijo kišti nosį“, - dienraščiui „L'Equipe“ neslėpė gimtąjį miestą puikiai pažįstantis komandos kapitonas Xavier Corosine'as.
Visi JFS krepšininkai gyveno kartu viename iš netoli Nantero sporto salės esančių daugiaaukščių, kurie yra kiek mažiau pavojingame miesto kvartale.
„Bet net savo laiptinėje nuolat susidurdavome su narkotikų prekeiviais, kurie čia zujo visą savaitę, - pasakojo X. Corosine'as, nepraleisdamas progos atsikirsti nusišypsojusiam komandos draugui kolumbiečiui Juanui Palacio. - Jis ką tik atvyko iš Medelino, todėl šie vaizdai jo, aišku, netrikdo“.
„JAV mes turime dar baisesnių vietų, - aiškino finalo didvyriu tapęs amerikietis D.Lighty. - Daug svarbiau yra tos bendražmogiškosios vertybės, kurios mus čia lydi kasdien.
Ir klubas, ir komanda, ir sirgaliai čia gyvena kaip viena šeima. Tai svarbiausia“.
Arena netiko finalui
Visas finalo serijos namų rungtynes JFS krepšininkai buvo priversti žaisti Paryžiuje.
Nors buvusio Prancūzijos komunistų partijos lyderio Morice'o Thorezo vardu pavadinta arena jau nuo seniai garsėja triukšmingiausiais visoje šalyje sirgaliais, ji neatinka bent minimalių televizijos transliacijoms būtinų reikalavimų.
Nantero salė turi vienintelę centrinę tribūną, kurioje telpa vos 1499 žiūrovai. „Pro A“ vadovai uždraudė žaliajame pragare rengti finalo rungtynes, bet priverstinai iškelti į didesnę areną Nantero krepšininkai sulaukė dvigubai didesnės sirgalių paramos Paryžiuje.
„Ši komanda neturi nieko bendro su sporto verslu. Bet net mes buvome priblokšti, kokia ji populiari, - „L'Equipe“ prisipažino Nantero mero kabineto vadovas. - Lemiamoms finalo rungtynėms galėjome be jokio vargo parduoti per 10 tūkst. bilietų, nes krepšininkai yra viso Nantero pasididžiavimas“
Kartu su eiliniais miestiečiai metro važinėjantys čempionai suvienijo socialinių žaizdų kamuojamą Paryžiaus priemiestį.
Niekuomet nepasiduodanti ir ypatingu žaidėjų solidarumu išsiskirianti komanda Nantero žmonėms suteikė viltį, jog taip pat galima įveikti ir visas gyvenimo kliūtis.
„Šis klubas tiesiog įkūnija mūsų miestą. Jis tapo viso Nantero tapatybės fenomenu, nes palaiko tas pačias pagrindines žmonių vertybes: kolektyviškumą, solidarumą ir norą kautis“, - įsitikinęs meras.
Laukia akistatos su „Real“
Ir dar neregėta Nantero sirgalių aistra, ir gaivališkas JFS žaidimo stilius pakerėjo Prancūziją.
„Sirgaliai mums užaugino sparnus. Atkrintamosiose varžybose visi komandos žaidėjai kartu iššoko aukščiau bambos ir savo galimybių“, - pripažino P. Donnadieu.
Visus varžovus JFS trenerio auklėtiniai labiausiai pribloškė tritaškių kruša, kuri nebūdinga daugumai Prancūzijos ekipų. Negailėdami perdavimų vienas kitam Nantero krepšininkai kantriai ieškodavo laisvo komandos draugo, kuris galiausiai smeigdavo taiklų šūvį iš toli.
„ Toks stilius iš tiesų kiek primena lietuviškas komandas, - analizuodamas naujųjų Prancūzijos čempionų žaidimą šyptelėjo F. Lamy. - Jie visada stengėsi žaisti geru ritmu, plačiai, išnaudodami visą aikštės plotą. Tai tikrai modernus ir labai šiuolaikiškas krepšinis“.
„Kitą sezoną mes jau galime kovoti su Madrido „Real“ ar „Barcelona“. Tai tiesiog surrealistiška“, - kartojo JFS prezidentas J. Donnadieu, vis dar negalėdamas patikėti Nantero krepšinio revoliucija.
