33 metų buvęs krepšininkas atidžiai seka Europos čempionatui besiruošiančios Lietuvos rinktinės vingius ir viliasi, kad Jono Kazlausko treniruojamai komandai Slovėnijoje pavyks džiuginti šalies krepšinio aistruolius.
- Kokį įspūdį palieka Lietuvos rinktinės žaidimas po penkerių draugiškų rungtynių? - lrytas.lt paklausė A. Macijausko.
- Varžovai buvo silpnoki, bet tai dėsninga, nes po pasiruošimo čempionatui pradžios ir fizinio pasiruošimo stovyklų dar nereikia žaisti su stipriais varžovais. Geros komandos pradžioje nenori žaisti su geromis komandomis. Kiekvienos ekipos turi savų taktinių sprendimų, slapukavimų. Pajėgios komandos susitinka tik čempionatuose.
Rinktinė atrodo tikrai neblogai, žaidėjai geri, Jonas Kazlauskas - patyręs treneris, ko gero, geriausias specialistas Lietuvoje. Žinoma, reikia sėkmės, kad krepšininkai susižaistų.
Matosi, kad Jonas Valančiūnas po sezono NBA įprato labiau žaisti fizinį krepšinį. O Europoje reikia žaisti truputėlį kitaip. Žiūrėjau paskutines rungtynes su Makedonija - jis buksavo. Bet tai yra normalu - metai NBA lygoje, po to - Vasaros lyga, persiorientuoti labai sunku, tik iš šalies gali atrodyti kitaip.
Žmogus 10 mėnesių iš eilės kartą ar du per dieną žaidė vienaip, o dabar reikia žaisti kitaip. Ką pastumi, visi griūna, ką palieti, visi vaidina. Tokia yra Europos krepšinio specifika. Tikiuosi, kad Jonas viską supranta ir be papildomų komentarų. Aišku, yra ir adrenalino, ambicijos, kartais nervai užvaldo mąstymą. Bet tai yra sportas.
- Kitas NBA žaidėjas D.Motiejūnas taip pat kol kas neparodė tikrojo žaidimo.
- Donatui buvo sudėtingas sezonas - jį kokį 12 kartų siuntinėjo iš vienos komandos į kitą. Vieną kėlinuką sužaidžia vienoje komandoje, po to jau išsiunčia į kitą. Psichologiškai tai yra sunku. O juk sporte psichologija lemia labai daug - kai savimi pasitiki ir meti į krepšį, tada tiesiog žinai, kad pataikysi.
Bet jeigu mesdamas pradėsi galvoti, kas bus, jei pramesiu, jei nepasiseks, tada mane pasodins ant suolo, galvosi, kokia bus reakcija ar kritika, tada milijonas procentų, kad tu nepataikysi.
Tikiu, kad Donatas įsivažiuos - jis yra įspūdingų duomenų žaidėjas. Nors sezonas buvo sunkus, bet treneriai tam ir yra, kad jie sustyguotų, paaiškintų, padėtų. O rinktinės žaidėjai - ne 15-16 metų paaugliai, ne plunksnuoti ančiukai. Svarbiausia, kad komanda būtų vieninga - tada ir bus rezultatas.
- Kuris rinktinės žaidėjas demonstruoja solidžiausią žaidimą?
- Žinome visų žaidėjų galimybes, juk ne iš tolimos Aliaskos juos atsivežėme. Visi juos mato, visi apie juos šneka, visi rašo. Be to, krepšinyje labai sunku palikti kažkokį įspūdį - čia ne Rūta (plaukikė Rūta Meilutytė. - Red.), kuri įšoko į baseiną, nuplaukė, pagerino rekordą ir visi apie ją šneka.
Individualus sportas yra beprotiškai sunkus - milijoną kartų sunkesnis už komandinį. Individualios sporto šakos atstovas viską turi nešti ant savo pečių, ten viską lemią šimtosios sekundės.
Krepšinyje viena sekundė nieko nelemia - kartais kur kampe pastovi, patinginiauji, kartais pataikai, kartais suvaidini, kartais nukrenti, kartais teisėjai „grybą supjauna“. Tuo ir įdomus komandinis sportas.
Krepšinyje vieną dieną gali pataikyti, kitą dieną tave varžovai sustabdys, galbūt nepasiseks, porą metimų pramesi, gynyboje „supjausi grybą“, treneris pasodins ant atsarginių žaidėjų suolelio ir tavo žvaigždė jau prigeso.
- Kiek toli gali žengti ši rinktinė?
- Nesinori prikarksėti kažko blogo. Duok, Dieve, kad viskas būtų į gerą. Manau, kad rinktinė medalių link turi eiti. Lietuvos rinktinė visada tai bando daryti. Ši rinktinė taip pat to verta.
Negalima smerkti ar labai liūdėti, kai nesiseka. Juk žaidėjai įdeda daug širdies, daug meilės, daug ambicijų, kad pradžiugintų mūsų šalį. Jie labiau pergyvena negu mes, sėdintys prie televizorių ekranų ar alaus bokalų. O kaip pavyks, pamatysime - kaip susižais, ar nebus traumų.
