Mažasis princas padarė viską, kad pagaliau gautų karūną.
Dar po Prancūzijos rinktinės pergalės pusfinalyje prieš titulą gynusius ispanus T.Parkeris savo telefone rado ir ruso Andrejaus Kirilenkos, ir graiko Vasilio Spanoulio sveikinimo žinutes.
„Tony, pasiimk auksą“, - linkėjo ryškiausiai Europos čempionato žvaigždei buvę varžovai.
Į Ispanijos rinktinės krepšį įmetęs 32 taškus T.Parkeris tapo antru pagal rezultatyvumą žaidėju per visą Europos čempionų istoriją.
Dar iki lemiamos dvikovos su Lietuvos rinktine 31-erių prancūzas surinko 984 taškus per 58 mačus ir vienu tašku aplenkė vokietį Dirką Nowitzkį, kuris buvo surinkęs 983 taškai per 44 rungtynes.
Dabar T.Parkeris nusileidžia tik graikui Nikos Galis (1030 tšk. per mačus).
Jau po pergalės prieš amžinus varžovus pusfinalyje beveik niekas neabejojo, kad mažasis princas iš Prancūzijos bus išrinktas naudingiausiu Europos čempionato Slovėnijoje žaidėju, nepriklausomai nuo finalo su lietuviais baigties.
Bet T.Parkeris svajojo tik apie pagrindinę karūną.
Prieš tris mėnesius su „San Antonio Spurs“ klubu jau pralaimėjęs NBA finale jis ves Prancūzijos rinktinę į svarbiausią mūšį per visą šios šalies krepšinio istoriją.
„Aš tikrai nesuku sau galvos dėl asmeninių prizų, Mano vienintelis tikslas – būti Europos čempionu“, dar prieš mačą su lietuviais neslėpė T.Parkeris, kalbėdamasis su žurnalistais apie didžiausią savo svajonę.
- Tony, Europos čempionatą Prancūzijos rinktinė pradėjo pralaimėjimu Vokietijai. Po dar dviejų nesėkmių prieš serbus ir lietuvius antrajame etape sulaukėte nemažai pastabų, ypač dėl veiksmų ginantis. Kaip vertinote tas kritikos strėles prieš lemiamas kovas Slovėnijoje?, - „L'Equipe“ paklausė T.Parkerio.
- Aš visuomet pasitikėjau savimi ir visuomet jaučiau, kad komanda taip pat tiki savo galimybėmis.
Bet man iš tiesų buvo keista, išgirdus, ką žmonės mąsto, dar net nesulaukę ketvirtfinalio.
Jie paprasčiausiai neįvertina, kokį sezoną šįmet turėjau.
Aš žaidžiau NBA lygoje iki birželio pabaigos (93 mačai iš viso, įtraukus ikisezonines rungtynes – Red.), pralaimėjau finalą („San Antonio „Spurs“ lemiamoje serijoje 3:4 nusileido „Miami Heat“ komandai – Red.), o po trijų savaičių jau buvau Prancūzijos rinktinėje.
Ir fiziškai, ir psichologiškai labai sunku vienodai gerai žaisti visas rungtynes.
Europos pirmenybėse tu privalai būti pasiruošęs dienai X, kai prasidės lemiamos kovos.
Jeigu tu pralaimėtum ar beviltiškai žaistum ketvirtfinalyje, tuomet tave iš tiesų galima būtų kritikuoti.
- Kaip komandai pavyko nukeliauti iki finalo šiose tikrai sudėtingose ir komplikuotose Europos pirmenybėse?
- Žinau, kaip sukasi pasaulis, kuriame gyvenu, todėl žinau, kada reikia surasti ir pasakyti kitiems tinkamus žodžius.
Bet kaip mes bežaistume, atmosfera mūsų komandoje visuomet buvo gera.
Kritikams tikrai nebuvo verta ieškoti problemų, nuolat kalbėti, kad Mickaelis Gelabale yra nusivylęs, o Nicolas Batumas yra nepatenkintas.
Normalu, kai ir komanda, ir žaidėjai jaučia nedidelį nusivylimą. Nico (N.Batumas) trokšta tapti geriausiu savo pozicijos žaidėjų. Mickaelis (M.Gelabale) trokšta viską padaryti gerai.
Jų frustracija – teigiama ir naudinga.
- Bet kitiems tikrai buvo sunku rasti savo vietą po saule, kai šalia žaidė toks puikus įžaidėjas kaip Jūs?
- Sutinku, bet Nico yra tiesiog genialus ir turi tiesiog puikų charakterį. Galbūt būtent ir dėl jo kiekvieną vasarą atvykstu į Prancūzijos rinktinę.
Antoine'as Diot yra toks pats. Jis visuomet pasiruošęs man padėti ir man pasakyti: „Aš imsiuos įžaidėjo vaidmens, kad tu šiek tiek galėtum pailsėti“.
Tokie žaidėjai yra tiesiog aukso vertės ir tik su tokiais komandos draugais tu gali nugalėti.
- Ar pripažįstate, kad Prancūzijos rinktinės žaidimas atakuojant yra per daug priklausomas nuo Jūsų?
- Tap, bet taip daro ir Steve'as Nashas, Christas Paulas, Kobe Bryantas ar bet kuris kitas geras įžaidėjas ar didis krepšininkas. Visiems tiesiog būtina turėti kamuolį savo rankose!
Turėdamas kamuolį tu aikštėje kažką sukuri ir išgyveni arba miršti kartu su juo. Todėl ir kartoju, kad tai neteisinga kritika aiškinti, jog aš suvalgau visus kamuolius.
Aš žaidžiu taip pat kaip ir visą sezoną.
Beje, iki ketvirtfinalio Prancūzijos rinktinėje aš mesdavau į krepšį po 12 kartų, o atstovaudamas „San Antonio Spurs“ NBA lygoje atlikdavau po 18,19 metimų.
O kai per pirmąjį mačą su Lietuvos rinktine į krepšį mečiau tik 8 kartus, visi jūs žurnalistai jau ėmėte kalbėti, kad atakuoju per retai!
- Jau dešimt metų esate „Les Bleus“ lyderis. Kai per kiekvieną mačą visi aplinkui iš tavęs laukia tik žygdarbių, ar tokia našta neišvargina?
- Ne. Priimdamas šį vaidmenį aš daug ko išmokau iš Timo Duncano „Spurs“ komandoje.
Ateina akimirka, kai visi nori atsisėsti į lyderio kėdę. Bet kai tu į ją atsisėdi, sakai sau: „Velnias, bet sėdėti ant jos iš tiesų yra labai kieta!“.
Taip man sakė ir Nico (Batumas), kai aš nežaidžiau rinktinėje 2010-aisiais ir jis buvo priverstas imtis daugiau atsakomybės. Jis suprato, kad tai nėra lengva.
Reikia būti psichologiškai labai tvirtai pasiruošusiam, kad sugebėtum išlikti sėkmingu per visas rungtynes. Aplinkos požiūris iš karto pasikeičia, nes jie labai daug tikisi iš tavęs.
Bet taip ir turi būti.
- Jums, regis, labai patinka prisiimti kuo daugiau atsakomybės ant savo pečių?
- Taip, aš mėgstu tokius iššūkius.
Suskaičiavau, kad šįmet buvo jau šeštasis Europos čempionatas paeiliui, kai man buvo patikėti raktai nuo Prancūzijos rinktinės (2001-aisiais T.Parkeris dar buvo „Les Bleus“ įžaidėjo Laurent'o Sciarra dubleris – Red.).
Per tą laiką mes penkis kartus žaidėme pusfinalyje ir tris kartus laimėjome medalius, nors tuo pat metu buvome priversti atlaikyti auksinės ispanų kartos konkurenciją.
Reikia pripažinti, kad mūsų rezultatai yra stabilūs.
- Ir gali būti net magiški, jeigu pirmąsyk per Prancūzijos krepšinio istoriją tapsite Europos čempionais (šis interviu su T.Parkeriu vyko dar prieš finalo mačą – Red.)?
- Mes jau atlikome savo darbą, nes patekome į 2014 metų pasaulio čempionatą ir 2015 metų Europos pirmenybes.
Be abejo, mes patys sau kėlėme pačius aukščiausius tikslus. Mes pasiekėme minumumą. Bet aš neatsitiktinai sakiau, kad ta komanda, kuri laimės Prancūzijos ir Ispanijos pusfinalį, taps Europos čempione.
- Ką jums reiškė pergalė pusfinalyje prieš Ispaniją?
- Aš labai gerbiu Ispaniją. Tai geriausia Europos komanda per pastaruosius šešerius ar septynerius metus.
Mūsų dvikova šiek tiek panaši į „Chicago Bulls“ ir „Detroit Pistons“ kovą 1990-ųjų pradžioje.
Tuomet „Buliai“ norėjo nukeliauti ten, kur buvo „Pistons“. Jie daug kentėjo ir vargo, kol galiausiai aplenkė amžinus varžovus.
Mūsų situacija panaši. 2009-aisiais ispanai buvo stipresni už mus.
Tikrai nėra gėda pralaimėti komandai, kuri yra stipresnė už tave. Bet tokius pralaimėjimus turi išnaudoti tam, kad tobulėtum. Ir tai mes padarėme.
Kiekvienais metais mes artėjome prie ispanų. Jau pernai Londono žaidynėse mes buvome labai arti pergalės ir pagaliau čia mums pavyko juos įveikti.
- Ar tai buvo svarbiausios Jūsų karjeros rungtynės?
- Ne.
Tai buvo labai svarbi pergalė Prancūzijos krepšiniui. Galbūt svarbiausia per visą jo istoriją.
Bet po jos mes dar neužsikabinome aukso medalių.
Prieš dvejus metus Lietuvoje mes buvome tokie laimingi, kad patekome į Londono žaidynes, jog nepasiruošėme deramai finalui ir nusileidome Ispanijai be jokių kalbų (85:98).
Galime didžiuotis, kad juos dabar nugalėjome, bet jeigu neužmiršime savo džiaugsmo, kad sekmadienį užbaigtume savo darbą, galime vėliau nusigraužti nagus.
