„Poilsio“, - po finalo paklaustas, ko labiausiai dabar nori, atsakė Jonas Kazlauskas. Trys beprotiškos savaitės Slovėnijoje išsunkė 58-erių stratego jėgas. Nuo klampių ir klaidžių Jesenicių iki sidabrinės Liublianos teko nueiti audringą kelią, kuris finišavo sidabro medaliais. J.Kazlausko treniruojama Lietuvos rinktinė Europos čempionato finale 66:80 pralaimėjo Prancūzijai, tačiau iš Slovėnijos į Lietuvą grįžta aukštai iškelta galva.
„Ši komanda - labai talentinga, tik dar neapšaudyta. Ir niekas negali prikišti, kad ji nekovojo“, - po finalo sakė J.Kazlauskas.
Paklaustas, ar norės su rinktine kitais metais vykti į pasaulio čempionatą, J.Kazlauskas tiesioginio atsakymo nepateikė.
Ir patarė neskubėti.
„Pirmiausia federacija turi įvertinti mano darbą. Natūralu, kad pokalbiai bus. Dabar „ant karštųjų“ nieko nenoriu kalbėti“, - kalbėjo ant apdovanojimų pakylos rinktinę atvedęs strategas.
- Treneri, kokios emocijos po finalo? - žurnalistai paklausė J.Kazlausko.
- Negaliu pasakyti, kad labai malonu pralaimėjimu pabaigti turnyrą. Kai pralaimi, visada yra liūdna. Ypač po to, kai laimėjome pusfinalyje, sidabras buvo mūsų kišenėje, tad norėjosi daugiau. Bet yra kaip yra.
Mus nužudė antrasis ketvirtis. Padariau blogų keitimų ir buvo toks momentas, kad negalėjau laiku gražinti žaidėjų į aikštę. Buvo klausimas - ar žaisti su pagrindiniais krepšininkais, kuriems sekasi, ar leisti jiems pailsėti. Kaip viskas būtų buvę, dabar sunku pasakyti. Tos minutės buvo labai blogos, o varžovai žaidė nuostabai, pataikė keletą sudėtingų metimų. Labai stipriai pralaimėjome kovą dėl atšokusių kamuolių ir tai neleido mums išlaikyti rungtynių kontrolės.
- Lietuvos rinktinė puolime atkovojo vos du kamuolius (varžovai - 12. - Red.). Dėl kokių priežasčių taip atsitiko?
- Apskritai, prancūzai sužaidė labai geras rungtynes, mes - ne. Negalvoju, kad jie buvo mus mažiau išanalizavę, nei mes juos. Mes gana neblogai gynėmės prieš T.Parkerį, tačiau sužaidė kiti žaidėjai, ypač - N.Batumas, kuris pataikė keletą labai svarbių tritaškių ir suplėšė visą mūsų gynybą.
Be to, B.Diaw keletą kartų per lengvai „centravo“ ir tai jiems davė didžiulę paspirtį. Po to jau buvo sunku - buvo ir skubotų metimų, o gijų, kurios suvienytų žaidimą, rasti, deja, nepavyko.
- Ar žaidėjai buvo pasiruošę tokiam finalui?
- Jeigu jūs būtumėte paklausę prieš Europos čempionatą, kad užimsime antrąją vietą, būčiau labai patenkintas. Bet kai jau turi antrą vietą.. Aišku, mes tuo labai džiaugiamės, tai didžiulis pasiekimas, kuri pradėsime įvertinti po kažkiek laiko.
Bet žmogus toks sutvėrimas - visada norisi kažko daugiau.
Aišku, kai kurie jauni žaidėjai perdegė. Komanda yra komanda, treneris atsakingas už viską. Nepasisekė, reiškia, aš labiausiai kaltas.
- Treneri, prieš finalą pasakėte tam tikrų užuominų dėl ateities rinktinėje. Ar norėsite su rinktine vykti į 2014 metų pasaulio čempionatą?
- Dabar reikėtų kalbėti su federacija (dėl ateities - red). Tegu federacija įvertina mūsų komandos pasirodymą čempionate. Ar laimi, ar pralaimi, turi būti tai įvertinta. O kaip toliau bus – matysime. Nenoriu „ant karštųjų“ kažko prikalbėti. Tačiau pokalbiai bus, tai yra natūralu. Bet pakartosiu - skolą Arvydui Saboniui jaučiuosi atidavęs. Žiūrėsime, kaip bus.
- Treneri, ko dabar labiausiai norite po trijų beprotiškų savaičių Slovėnijoje?
- Dabar labiausiai norėčiau poilsio. Gyventi tris savaites viešbutyje, kur kartais net langai neatsidaro, ir visą laiką galvoti apie krepšinį, nėra paprasta. Nors kartu ir malonu.
- Treneri, kokia ateitis laukia šios rinktinės?
- Ši komanda ir talentinga, ir dar jauna, neapšaudyta. Čempionate ją traukė jaunesni žaidėjai, bet jie nėra veteranai – Mantas Kalnietis, Linas Kleiza, Jonas Mačiulis. Šiai komandai trūksta perimetro žaidėjų, bet ar mes jų turime. Ar namie liko geresnių? Aš manau, kad neturime. Turime galvoti, kaip juos išsiauginti. Labai gerai, kad patekome į pasaulio čempionatą - neprarandame metų.
Viską vertinu labai teigiamai. Gal ne labai gerai, bet gerai. Niekas negali prikišti, kad ši komanda nesikovė, nerodė charakterio sunkiomis akimirkomis. Išlikome garbingi. Šiandien nepasiekė, bet ką darysi – būna ir taip gyvenime.
