Prieš ketverius metus jie apvertė aukštyn kojomis prognozes.
Nutrūktgalvišką, greitą ir kerintį žaidimą Turkijoje pademonstravę naujosios kartos lietuviai užkariavo visų krepšinio gerbėjų širdis.
K.Kemzūra net buvo išrinktas Lietuvos metų žmogumi, kai jo treniruojama rinktinė 2010-aisiais sensacingai iškovojo pasaulio čempionato bronzą – pirmuosius tokių varžybų apdovanojimus per visą šalies krepšinio istoriją.
„Ko gero, popieriuje dabartinė rinktinė tikrai stipresnė, – „Lietuvos rytui“ pripažino K.Kemzūra. – Bet kaip baigtųsi dviejų komandų mačas, niekas negali atsakyti.“
Fantastiškai prie rinktinės vairo debiutavęs 44-erių kaunietis atsisveikino su nacionaline ekipa po 2012-ųjų Londono olimpinių žaidynių, kuriose lietuviai pirmąsyk istorijoje liko už pusfinalio durų.
Šią vasarą K.Kemzūra Čekijoje naujam sezonui vėl ruošia Nymburko ČEZ krepšininkus, tačiau nepraleis ir Lietuvos rinktinės kovų. Buvęs rinktinės treneris tiki, kad J.Kazlausko komanda Ispanijoje gali vėl užlipti ant garbės pakylos.
– Kada pastarąjį kartą žiūrėjote bronzinių kovų Turkijoje įrašus? – K.Kemzūros pasiteiravo „Lietuvos rytas“.
– Visų rungtynių vaizdo įrašų tikrai nežiūriu, bet kartais atsitiktinai užkliūva koks klipas. Štai Evaldas Kandratavičius (buvęs rinktinės fizinio rengimo treneris. – Red.) parašė, kad internete matė iš santraukų susuktą įdomų klipą, tai ir aš užmečiau akį.
Bet pažiūrėti visų rungtynių jau tikrai nėra laiko. Nors gal būtų ir įdomu dar kartą pamatyti, ypač mačus su Ispanija ar Argentina.
2010 metai paliko tikrai daug malonių įspūdžių, bet juos dabar užgožia kasdienybės rūpesčiai.
– Kas pirmiausia šauna į galvą, kai prasideda kalbos apie kovas Turkijoje?
– Lietuvos rinktinė visuomet pasižymi išskirtine vidine atmosfera. Bet 2010-aisiais jos dvasia tikrai buvo kažkokia ypatinga ir nepakartojama. Ta rinktinė buvo su daina. Neatsimenu, kada rinktinė taip dainavo.
Aišku, mus Turkijoje lydėjo ir sėkmė. Nors dažnai atsilikinėjome, visada sugrįždavome į rungtynes ir galiausiai išplėšdavome pergalę.
Mes vis kabinomės, kabinomės iki pabaigos. Gerai visų nuotaikai išlaikyti tikriausiai padėjo ir tos sunkios pergalės.
Kai važiavome į Turkiją, niekas iš mūsų nieko nesitikėjo. Galbūt net buvo priešingai. Mes buvome pasmerkti ir nuvertinti iš anksto. Buvo ir kitokių nemalonių momentų, kurie vėliau pasimiršta.
Visos tos sąlygos aplinkui padėjo sukurti dar didesnę komandos vienybę. Padėjo atsirasti tam mūsų „cinkeliui“ ir galiausiai pagauti bangą, todėl mes nuėjome labai toli.
– Buvote išrinktas net Lietuvos metų žmogumi, kai parvežėte pirmuosius pasaulio čempionato medalius per visą šalies krepšinio istoriją. Ar tas čempionatas yra jūsų karjeros viršūnė?
– Matyt, kol kas taip. Turėjau visokių kitokių laimėjimų, bet tas, kuris labiausiai džiugina, be abejonės, yra ši bronza. Po jos šlovės jau užteko visiems.
– Kas lėmė sėkmingą rinktinės žaidimą Turkijoje?
– Viskas susidėjo į vieną krūvą. Pirmiausia visi žaidėjai buvo geros sveikatos. Jauni ir ambicingi, trokštantys daug ką įrodyti. Bet kartu ir nepaprastai vieningi. Komandoje nebuvo barnių.
Turėjome ryškų puolimo lyderį Liną Kleizą. Kai reikėjo išsigelbėti, jį visuomet aikštėje surasdavome ir jis mums padėdavo.
Turėjome dvasinį komandos vedlį Robertą Javtoką. Jis atliko labai daug darbo. Ir ne tik ginantis. Visi kiti turėjo savo vaidmenis, kuriuos nuoširdžiai vykdė, nekeldami jokių klausimų.
Nebuvo jokių dalybų, kuris vaidmuo yra svarbesnis arba mažiau svarbus. Niekas negalvojo apie asmeninę statistiką, o siekė vieno tikslo.
Mūsų taktika žaisti greitai ir greitai pereiti iš gynybos į puolimą taip pat pasiteisino.
– Grupės varžybose nepralaimėjote niekam, nors per mačus su Ispanija ar Prancūzija atsilikinėjote apie 20 taškų. Kas padėjo perlaužti šių dvikovų eigą?
– Kodėl mes atsilikdavome? Todėl, kad nesigynėme taip, kaip buvome sutarę.
Bet nebuvo jokios panikos, visada ieškojome variantų, kaip sugrįžti į rungtynes.
Mes kovėmės, o kai susitvarkėme su savo problemomis, tai atsiliepė ir rezultatui. Mes nesiblaškėme ir pamažu perlaužėme mačo eigą.
Galbūt mums pravertė, kad bent iš pradžių tikrai nebuvome tų rungtynių favoritai.
Per mačą su ispanais varžovai tikriausiai per anksti patikėjo pergale.
Jie pasodino Juaną Carlosą Navarro ir kitus lyderius ant suolo, bet pražiopsojo akimirką, kai mes atsitiesėme ir perėmėme iniciatyvą į savo rankas.
Kai pagavome bangą, ispanų jau niekas negelbėjo. Pabaigoje pataikėme svarbius metimus, apsigynėme ir laimėjome.
Beveik visos ketverios rungtynės grupėje klostėsi panašiai. Grupės varžybose buvome savotiška staigmena, po to mus visi jau vertino kitaip.
Bet mes ir patys jau buvome pagavę bangą ir dar daugiau tikėjome savimi.
– Ketvirtfinalio mačas su Argentina vadinamas geriausiomis rungtynėmis per visą Lietuvos rinktinės istoriją. Ar sutinkate, kad tai buvo idealios rungtynės?
– Nebūna tobulų rungtynių. Ypač treneriams. (Juokiasi.)
Bet jos tikrai mums buvo vienos geriausių.
Argentiniečiai buvo stiprūs, bet jų lyderiai – Pablo Prigioni, Luisas Scola – akivaizdžiai vyresni už mus. Jie žaidė pozicinį krepšinį, kuriame buvo pranašesni.
Mūsų strategija buvo išplėsti žaidimą po visą aikštę.
Reikėjo juos spausti, priversti skubėti ir neleisti žaisti pozicinio krepšinio.
Savo planą įvykdėme labai gerai. Ginantis mums pavyko išardyti P.Prigioni ir L.Scolos duetą ir apsisaugoti nuo jų pagrindinio ginklo – derinio du prieš du.
Komanda buvo ant sparnų. Varžovai nesitikėjo, mes primetėme savo žaidimą, todėl toks ir rezultatas.
Bet tas skirtumas (104:85) neatspinti tikrojo komandų meistriškumo santykio. Krepšinyje taip nutinka.
Jei būtume žaidę dar vienas rungtynes, neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę.
Bet tą dieną mes tiesiog sulaužėme varžovus. Įgyvendinome viską, ką buvome suplanavę. Ar tos rungtynės buvo idealiausios, jau ne man spręsti.
– Prancūzijos rinktinės treneris Vincent’as Collet neslėpė, kad jo auklėtinius pražudė ypatinga Lietuvos gynybos sistema – „match-up“ zona. Kokių kitų taktinių gudrybių dar naudojote Turkijoje?
– Mes kaitaliojome gynybos sistemas ir kiekvienam varžovui mėginome parinkti ką nors ypatinga. Bandėme varžovus išmušti iš vėžių ir aikštės gynyba, ir vadinamąja „match-up“ zona. Kartais tai iš tiesų padėjo.
Bet visko pagrindas krepšinyje yra gera asmeninė gynyba. Kai ją turi, tuomet gali ką nors kombinuoti. Vien gudraudamas nieko nepasieksi.
Mūsų „ketvirtieji numeriai“ – ir L.Kleiza, ir Paulius Jankūnas – buvo labai mobilūs.
Kai reikėdavo rungtyniauti žema sudėtimi, ir Jonas Mačiulis puikiai žaisdavo „ketvirtuoju numeriu“, todėl gindamiesi galėdavome keistis varžovais be didelių nuostolių.
R.Javtokas buvo milžiniškas ramstis. Jis daug aukojosi.
Per mačą dėl bronzos su serbais Robertas išsisuko kojas, bet ėjo į aikštę ir žaidė, nepaisydamas skausmo. Jo kalbėjimas ir buvimas buvo neįkainojamas.
– Treneris Stepas Kairys atkreipė dėmesį į JAV krepšinio stiliaus įtaką tuometės rinktinės žaidimui. Ar iš tiesų daug rėmėtės amerikietiško krepšinio filosofija?
– Kur dabar yra amerikietiškas, o kur europietiškas krepšinis? Viskas susipina, visi treneriai vieni iš kitų perima idėjas.
Krepšinis nuolat intensyvėja ir greitėja.
Jau mažai kas žaidžia tą pozicinį akademinį krepšinį. Viską lemia greitis, geras ir greitas kamuolio judėjimas. Taip žaidžia geriausios komandos ir Europoje, ir NBA.
Klausimas tik vienas – ar visuomet turi krepšininkų, kurie gali taip žaisti? Jeigu turėsi lėtesnius žmones, bet norėsi žaisti greitai, kažin ar galėsi tai sėkmingai padaryti.
– Važiavote į Turkiją perėmęs rinktinės vairą po Ramūno Butauto komandos fiasko 2009 metų Europos pirmenybėse. Iki šiol gaji versija, kad lietuviams parankiau, kai jie atvažiuoja į varžybas neprislėgti favoritų etiketės. Ar pritariate šiam požiūriui?
– Ši nuomonė tikriausiai atsirado dėl mūsų pačių krepšinio istorijos.
Taip susiklostė, kad daugiausia laimėjome tuomet, kai mažiausiai patys tikėjomės.
Kartais mūsų lūkesčiai pranoksta realybę. Mes sunkiai suvokiame realybę – kalbu ir apie krepšinio sirgalius, ir apie mūsų visuomenę.
Galbūt ir gerai, kad sau keliame aukščiausius tikslus. Bet visuomet reikia blaiviai vertinti, kokią turime komandą ir ką turi kiti.
Kiekvienas čempionatas yra nauja istorija. Prieš sezoną iš anksto niekuomet nežinai, kaip sėkmingai jam pasirengsi, kokios sportinės formos bus vienas ar kitas tavo žaidėjas ir kokias komandas pavyks surinkti varžovams.
Bet nemanau, kad reikėtų aklai pasikliauti ta nerašyta taisykle.
Mūsų rinktinė pernai laimėjo Europos čempionato sidabrą ir dabar yra tarp pasaulio čempionato favoritų.
Ar pagal visus tuos nerašytus mūsų krepšinio dėsnius ji turėtų Ispanijoje pralošti?
Aš manau priešingai – dabartinė rinktinė su naujais jaunais žaidėjais yra labai daug žadanti ir talentinga.
Juk ir Mindaugas Kuzminskas, ir Donatas Motiejūnas, ir Jonas Valančiūnas dar tik žengia į savo zenitą. Dabar turime žaidėjų, kurie jau yra karjeros viršūnėje, todėl rinktinėje šiuo metu labai geras jaunystės ir patirties lydinys.
– Beveik pusę dabartinės rinktinės sudaro bronziniai jūsų komandos kariai. Kuris iš penkių žaidėjų: Renaldas Seibutis, Martynas Pocius, J.Mačiulis, Simas Jasaitis ar P.Jankūnas – per ketverius metus padarė didžiausią šuolį į viršų?
– Ta bronza Turkijoje kiekvienam žaidėjui suteikė daugiau pasitikėjimo.
Visi patobulėjo ir įgijo daugiau patirties. Jų žaidime atsirado daugiau brandumo, kuris visuomet ateina su metais.
Vieną išskirti man būtų sunku. Juolab kad nė vienas žaidėjas dar neišvengė traumų.
Prisiminkite, kokią sudėtingą traumą buvo patyręs J.Mačiulis (2011-ųjų gegužę tuomečiam Milano „Armani Jeans“ puolėjui plyšo kryžminiai dešinio kelio raiščiai. – Red.).
Kiekvienas dabar yra geresnis žaidėjas, negu buvo.
– L.Kleiza pateko ir į 2010-ųjų pasaulio čempionato, ir į 2013 m. Europos pirmenybių geriausių žaidėjų penketą. Tačiau jo jau nebus Ispanijoje. Ką prarado rinktinė?
– Lietuvių patarlė sako: šventa vieta tuščia nebūna.
Rinktinė prarado žmogų, kuris gali pelnyti taškų. Įmesti ir iš toli, ir iš arti.
Kiekvienas treneris žiūri savaip, bet mes jį ypač išnaudodavome baudos aikštelėje.
Ne visi sezonai ar čempionatai žaidėjui būna vienodai sėkmingi. Aišku, reikėtų klausti paties Lino, bet, mano nuomone, 2010aisiais jis buvo pasiekęs savo sportinės formos viršūnę.
Jis atvažiavo į pasaulio čempionatą po puikaus sezono Pirėjo „Olympiakos“ klube, kuriame žaidė „ketvirtuoju numeriu“ ir tapo rezultatyviausiu Eurolygos krepšininku.
Jis buvo visiškai sveikas, todėl Turkijoje galėjo atskleisti visą savo talentą.
Ir Lino psichologinė nuotaika, ir fizinė forma buvo puikiausia, todėl jis žaidė labai galingai.
Bet jo vietoje dabar jau yra kiti, kurie gali kompensuoti L.Kleizos indėlį.
– Septynis žaidėjus (L.Kleizą, T.Delininkaitį, M.Gecevičių, T.Klimavičių, M.Andriuškevičių, R.Javtoką, M.Kalnietį) šią vasarą pakeitė Š.Vasiliauskas, M.Kuzminskas, broliai Lavrinovičiai, D.Motiejūnas, J.Valančiūnas ir A. Juškevičius. Popieriuje dabartinė šalies rinktinė ir ypač jos priekinė linija atrodo pajėgesnė. Kaip pasibaigtų 2010-ųjų ir 2014-ųjų komandų dvikova?
– Ko gero, dabartinė rinktinė popieriuje iš tiesų yra stipresnė ir, be abejonės, atrodo talentingesnė. Bet kaip būtų rungtynėse?
Juk ne visuomet aikštėje laimi talentingesnė komanda.
Nežinau, kaip jie tai įrodys. Neabejoju, kad šitie vyrai dabar kaunasi taip pat ir atiduoda rinktinei visą širdį. Nesu objektyvus, bet man iki šiol atrodo, kad mes tuomet turėjome ypatingą dvasią.
Tikrai nenoriu sumenkinti šios rinktinės ir pasakyti, kad ji tokios dvasios neturi. Ji taip pat ją turi. Aš tuo tikiu. Ir tikiu, kad ji taip pat į Lietuvą parveš medalius.
Tik nenoriu daryti spaudimo. Svarbiausia – visi nedarykime vyrams nereikalingo spaudimo.
– Ko reikia, kad J.Kazlausko komanda čempionate Ispanijoje pakartotų jūsų komandos sėkmę?
– Jie patys viską žino – reikia žaisti kartu. Žaisti iš širdies ir negalvoti apie tai, ką komanda gali padaryti dėl tavęs, o pirmiausia galvoti, ką tu gali padaryti dėl komandos.
Lietuvos rinktinės rezultatai didžiosiose varžybose
Metai Varžybos Vieta Rungt. Perg. Pral. Treneris
1937 EČ 1 5 5 0 F.Kriaučiūnas
1939 EČ 1 7 7 0 P.Lubinas
1992 OŽ 3 8 6 2 V.Garastas
1995 EČ 2 9 7 2 V.Garastas
1996 OŽ 3 8 5 3 V.Garastas
1997 EČ 6 9 5 4 J.Kazlauskas
1998 PČ 7 9 5 4 J.Kazlauskas
1999 EČ 5 9 7 2 J.Kazlauskas
2000 OŽ 3 8 5 3 J.Kazlauskas
2001 EČ 9 4 2 2 J.Kazlauskas
2003 EČ 1 6 6 0 A.Sireika
2004 OŽ 4 8 6 2 A.Sireika
2005 EČ 5 6 5 1 A.Sireika
2006 PČ 7 9 5 4 A.Sireika
2007 EČ 3 9 8 1 R.Butautas
2008 OŽ 4 8 5 3 R.Butautas
2009 EČ 9 6 1 5 R.Butautas
2010 PČ 3 9 8 1 K.Kemzūra
2011 EČ 5 11 8 3 K.Kemzūra
2012 OŽ 8 6 2 4 K.Kemzūra
2013 EČ 2 11 8 3 J.Kazlauskas
Pastabos. OŽ – olimpinės žaidynės, PČ – pasaulio čempionatas, EČ – Europos čempionatas.
Visi Lietuvos rinktinės treneriai (nuo 1992 m.)
Treneris Metai Rungt. Perg. Pral. Medaliai
V.Garastas 1992–1997 59 45 14 OŽ-1992 – bronza,
EČ-1995 – sidabras,
OŽ-1996 – bronza
J.Kazlauskas 1997–2001, 60 40 20 OŽ-2000 – bronza,
nuo 2013 EČ-2013 – sidabras
A.Sireika 2001–2006 39 31 8 EČ-2003 – auksas
R.Butautas 2007–2009 23 14 9 EČ-2007 – bronza
K.Kemzūra 2010–2012 30 21 9 PČ-2010 – bronza
*Į lentelę įtrauktos tik oficialios rungtynės.
