„Niekas lengvų rungtynių ir nesitikėjo. Žinojome, kad Naujoji Zelandija kibs į atlapus paskutinę minutę. Jie suaktyvino gynybą ant pražangos ribos. Bet vis tiek, galbūt turime daugiau ginklų ir puolime, ir gynyboje. Tai ir išnaudojome. Be to, turėjome persvarą po krepšiu. Buvome stipresni, aukštesni ir greitesni. Rungtynės baigėsi, kaip norėjome“, – po mačo sakė nuo varžovo alkūnės nukentėjęs J.Mačiulis.
Tačiau jis nei priešininkams, nei teisėjams priekaištų dėl pralieto kraujo neturėjo.
Būtent J.Mačiulis priešpaskutinę minutę pataikė tolimą metimą, po kurio Lietuva atitrūko 72:65 ir įtvirtino sunkią pergalę.
– Ar sunku po traumos grįžti į žaidimą ilgai sėdėjus ant suolo?
– Be abejo. Ypač, kai ta trauma akį uždengia (Juokiasi). Su regėjimu nekažką. Bet nieko, viskas gerai. Kas gali, tas eina į aikštelę ir žaidžia. Jeigu treneris pasakė, reikia eiti.
– Paskutinėmis minutėmis pataikėte tritaškį, kuris įtvirtino Lietuvos pergalę. Ar tau ir buvo patikėta mesti tą tritaškį?
– Buvo belikę tik 4 sek., tai nieko ir neprikursi. Stovėjau su kamuoliu veidu į krepšį, todėl pakišinėti kitą po tanku ir perdavinėti kamuolį nebuvo kada. Kiekvienas gali numesti kitam atsakomybę, bet tada jau reikėjo mesti. Nieko kito nebeliko. Įkrito, viskas gerai.
– Kas nutiko akiai?
– Kovojome ore dėl kamuolio. Pamušiau kamuolį, o varžovas siekė kamuolio ir pataikė iš alkūnės. Epizodas buvo netyčinis.
– Naujoji Zelandija žaidė krepšinį-regbį?
– Iš tikrųjų ne. Jokių nusiskundimų tikrai neturiu. Grupėje tikrai buvo sunkiau. Teisėjai neleido žaisti taip grubiai, kaip grupės varžybose. Čia jau buvo krepšinis.
