K.Natiažka yra kilęs iš Dniepropetrovsko, ketvirto pagal dydį Ukrainos miesto pietinėje šalies dalyje.
Ten ramiau, kur kas ramiau nei prorusiškų maištininkų, nepaisant paskelbtų paliaubų, atakuojamame Mariupolyje, kurio komandai „Azovmaš“ 23 metų 207 cm ūgio ukrainietis atstovavo dvejus pastaruosius metus.
Iš šio klubo K.Natiažka persikėlė į „Lietuvos rytą“ ir jau trečiadienį po medicininio patikrinimo turėtų pasirodyti aikštėje per Vilniaus komandos kontrolines rungtynes Prienuose su Kazanės „Uniks“.
Tačiau naujasis „Lietuvos ryto“ vidurio puolėjas neslėpė, kad iškart susitelkti rungtynėms nebus paprasta.
Sunku psichologiškai jam buvo žaisti ir pasaulio čempionate Ispanijoje. Ten C grupės varžybose Bilbao mieste Ukrainos rinktinė iškovojo dvi pergales, patyrė tris pralaimėjimus ir nepateko į atkrintamąsias varžybas.
- Kyrylai, kaip vertinate Ukrainos rinktinės pasirodymą pasaulio čempionate Ispanijoje? – lrytas.lt iš pradžių paklausė K.Natiažkos.
– Mums tai buvo neįkainojama patirtis, juk pasaulio čempionate žaidėme pirmą kartą per šalies istoriją.
Galbūt pritrūko sėkmės, susitelkimo, nes nepasiekėme visko, ko norėjome. Bet vis tiek mums buvo svarbu vien žaisti su stipriausiomis pasaulio komandomis.
- Jūsų paties statistikos rodikliai pasaulio čempionate (4,4 taško ir 3,4 atkovoto kamuolio) buvo žemesni nei pernai Europos pirmenybėse Slovėnijoje. Kaip vertinate savo žaidimą?
- Manau, mus labai pažeidė pagrindinio mūsų atakuojančiojo gynėjo (Serhijaus Gladyro. – Red.) trauma, kurią jis patyrė antrosiose rungtynėse.
Netekus jo, kiekvienas tarsi ėmėsi daryti per daug. Nors turėjome žaisti mums įprastą krepšinį, žaidimas išsiderino. Kažkas pradėjo dažniau atakuoti, nei turėtų.
Aš ir pats galėjau sužaisti geriau. Ką gi, galbūt kitame čempionate pavyks geriau.
- Ar sunku buvo rengtis ir žaisti pasaulio čempionate, kai jūsų tėvynėje padėtis tokia beprotiška?
- Galbūt tai viena priežasčių, kodėl mes nepatekome į antrąjį ratą. Buvo sunku.
Turi ruoštis rungtynėms, bet kasdien pabundi ryte ir kaskart skaitai, seki tas beprotiškas naujienas.
Niekada negali būti ramus, nes nežinai, kas vyks toliau.
Visiems rūpi, kas vyksta šalyje, kas vyksta jos žmonėms, bet kartu reikia susitelkti ir į krepšinį. Tai tikrai sunku.
- Ar vis dar palaikote ryšį su žmonėmis iš Mariupolio, kur žaidėte pastaruosius du sezonus?
- Su kai kuriais jų kalbėjau ir praėjusią naktį.
Man gyvenant ten jau buvo tiek daug įvykių, o dabar situacija dar beprotiškesnė. Tikiuosi, kad padėtis pagerės.
- Ar jūsų šeima yra Dniepropetrovske?
- Taip, bet keli giminaičiai gyvena rytinėje Ukrainoje. Dėl jų išgyvenu. Tai – beprotiška. Tai – karas. Prakeikimas.
- Kokia jūsų nuomonė apie tai, kas vyksta jūsų tėvynėje?
- Tikiuosi, kad ateis taika.
Dabar 2014-ieji, o šaudomi žmonės. Reikėtų daugiau kalbėtis, daugiau dėti pastangų, kad pasirūpintume tais, kurie netenka šeimos narių, praranda savo namus.
- Vilniuje pasiūlėte kalbėtis angliškai, bet ne rusiškai. Todėl, kad kelerius metus studijavote Arizonoje (JAV), ar dėl to, jog nebepatinka rusų kalba?
– Neturiu bėdų kalbėdamas rusiškai. Gerai šneku šia kalba, gerai kalbu ir angliškai. O mano gimtoji kalba yra ukrainiečių.
