Pasaulio čempionato išvakarėse buvo sunku spėlioti, kiek toli nueis Lietuvos rinktinė, praradusi lyderį.
J.Kazlauskas žino, kad su Mantu Kalniečiu komanda žaistų kitaip. Tačiau bendromis jėgomis lietuviai jau pateko tarp aštuonių stipriausių pasaulio rinktinių, o antradienio vakarą ketvirtfinalyje bandys per turkus šokti dar arčiau medalių.
Galima dėkoti likimui už mūsiškiams iki šiol palankų tvarkaraštį ir varžovus. Tačiau bet kurią pergalę reikia pasiekti savo prakaitu, ir mūsų šalies ekipa tą iki šiol sėkmingai darė.
Interviu „Lietuvos rytui“ 59-erių treneris atvirai pasidalijo, kas rinktinėje jį džiugina, kas kelia nerimo ir ko galima būtų tikėtis per svarbiausias pirmenybių rungtynes.
– Treneri, jūs geriausiai žinote šios rinktinės galimybes. Kiek savo galimybių pasaulio čempionate komanda atskleidė pasiekdama ketvirtfinalį? – „Lietuvos rytas“ paklausė J.Kazlausko.
Labai sunku tą įvertinti, nes yra daug šalutinių veiksnių, kurie muša mus iš ritmo. Ypač M.Kalniečio netektis.
Pirmoje-antroje pozicijose ir taip neturime per daug žaidėjų, o ir tuos pačius dabar esame priversti stumdyti iš vienos vietos į kitą.
Todėl tikrai nėra taip, kad mes pasinaudojame visais savo rezervais, visomis sistemomis, ką buvome planavę. Bet įvertinus esamą situaciją, panaudojome tikrai daug galimybių.
Sakyčiau, kad mūsų mažieji žaidėjai yra ant savo galimybių ribos, o kai kurie aukštesnieji dar galėtų kiek nors pridėti.
– 6 rungtynės – 5 pergalės. Akivaizdu, kad gero žaidimo daugiau nei blogų atkarpų, bet jų neišvengiate kiekviename mače.
Kartais atrodo, kad į duobes pastūmėja ne varžovai, o mūsų krepšininkai patys slysta lygioje vietoje. Taip ir būna?
– Be abejo, duobių yra. Bet vėlgi reikia žiūrėti, kokie žaidėjai būna aikštėje per tas prastesnes atkarpas.
Šiandien neturime tokių „perimetro“ žaidėjų, kaip ta nuėjusi karta. Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas, Saulius Štombergas, Ramūnas Šiškauskas – jie buvo europinės žvaigždės. Elitas.
O kaip neturint tokių krepšininkų sužaisti be duobių? Jų visada pasitaikys, nes dalyvaujame paties aukščiausio lygio turnyre.
– Jeigu vertinti nuogą statistiką, Jonas Valančiūnas dabar ryškus rinktinės lyderis. Ar skaičiai tikrai viską pasako?
– Daug pasako. Jeigu žiūrėtume į statistiką, tai Darjušas Lavrinovičius irgi gerai atrodo, nors žaidžia gerokai mažiau minučių.
Tai parodo, kad mes akcentuojame žaidimą per priekinę liniją, per ją nukreipiame savo atakas.
Tiesiog darome tai, kas mūsų komandai patogiausia ir parankiausia.
– Kiek rinktinėje tokių krepšininkų, kurie aikštėje nuveikia daugiau negu tikėjotės prieš čempionatą?
– Aš, kaip treneris, iš žaidėjų visą laiką tikiuosi daugiausia įmanomo.
Ko tikėjausi, tą pasaulio čempionate ir matau. Juk per ilgą bendrą pasiruošimo laiką, kontrolines varžybas pasidaro aišku, kas yra kas.
Nebent iš Ado Juškevičiaus tikėjausi mažiau.
– O yra tokių, kurie padaro mažiau nei laukėte?
– Iš Šarūno Vasiliausko tikėjausi daugiau. Per pasirengimo mačus todėl ir išvengdavome duobių, kad komanda su juo žaidė neblogai.
Bet laikas parodė, kad draugiškos rungtynės ir lieka draugiškomis.
– Kai ruošiate rungtynių planą, ar nebūna, kad iki šiol pagalvojate: žaistume visai kitaip, jeigu turėtume M.Kalnietį?
– Per pasiruošimą esu sakęs – neįsivaizduoju, kas atsitiktų su rinktine, jei M.Kalnietis gautų traumą. Ir jis ją gavo.
Mantas pernai buvo mūsų variklis pernai. Ne veltui jį įtraukė į Europos čempionato simbolinę rinktinę.
Šįmet jis vėl buvo labai geros formos ir aišku, kad su juo čia mūsų žaidimas būtų visai kitoks.
Kai per aštuntfinalį su Naująja Zelandija dėl traumos iškrito Simas Jasaitis, buvo nežinios, ar jis galės žaisti ketvirtfinalyje. Jūs kiekviename mače pasinaudojate beveik visa sudėtimi.
- Kiek vieno žmogaus praradimas gali atsiliepti Lietuvos rinktinei apskritai?
- Mes išlikdavome guvesni rungtynių pabaigose būtent todėl, kad naudojame daug krepšininkų.
Bet per aštuntfinalį mūsų žaidėjų kaita – ypač žemesnių žaidėjų grandyje – smarkiai sumažėjo.
Kai iš pradžių iškrito Jonas Mačiulis, paskui – Simas Jasaitis, man labai ilgai teko verstis trimis krepšininkais – Martynu Pociumi, Renaldu Seibučiu ir Adu Juškevičiumi.
Šiandien R.Seibutis yra pervargęs. Pirmiausia, jis daug – net per daug – žaidžia ne savo – atakuojančiojo gynėjo – pozicijoje.
Antra, jis nuveikia didelį darbą gindamasis. Trečia – aš neturiu didelio pasirinkimo jo keitimui.
Jeigu mūsų rinktinėje didelių žaidėjų kaita yra tinkama, tai mažų – gerokai suprastėjusi. Tai kelią nerimo, ir jei prarastume Simą, būtų liūdnoka.
– Buvote tribūnoje per kitą sekmadienio aštuntfinalį tarp Turkijos ir Australijos rinktinių. Lietuvos komandai parankiau, kad nugalėjo turkai?
– Nei aš džiaugiausi, nei nesidžiaugiau. Tai yra dvi skirtingo stiliaus komandos.
Australai labiau spaudžia, naudoja įvairius gynybos būdus – aikštės, asmeninius ir turiu pasakyti, kad rungtynėse prieš Australiją grupėje su tuo nesusitvarkėme didelę laiko dalį.
Turkai geresni ginantis penkiese prieš penkis. Ko gero, jie yra geresni už australus tritaškių metikai.
Australai greičiau atakuoja krepšį, turkai labiau brangina kamuolį.
Todėl ir negalėčiau pasakyti, kad mums parankesnė tą ar kita rinktine.
– Australams aštuntfinalio baigtis (64:65. – Red.) labai skaudi, nes paskutinėse D grupės rungtynėse jie tyčia pralaimėjo Angolai norėdami išvengti galimos dvikovos su JAV pusfinalyje. Tada kilo skandalas, bet ar nelogiška sporte apskaičiuoti galimus patogesnius variantus?
– Kalbų dėl tų rungtynių buvo visokių. Bet jų pats nemačiau ir nelabai galiu komentuoti.
– Vis dėlto – kaip elgtumėtės tokioje pasirinkimo situacijoje atsidūrus Lietuvos rinktinė?
– Aš nemanau, kad užsiimtume skaičiavimais.
Gal kuris žaidėjas ir pagalvotų, kad tas varžovas būtų geriau už aną. Tačiau komanda bet kuriuo atveju kautųsi dėl pergalės.
– Dėl teisėjavimo kol kas didelių skandalų nekilo, bet kritikos netrūksta. Labiausiai dėl to, kad skirtingų žemynų atstovai skirtingai švilpia tose pačiose situacijose. Kokia jūsų nuomonė apie arbitrų kokybę pasaulio čempionate?
– Yra labai stiprių arbitrų, kurie visas rungtynes teisėjauja vienodai. Būna labai gerai, kai tau pasitaiko būtent jie.
Bet yra ir tokių rungtynių, kai nesupranti, kas vyksta.
Apskritai, mano nuomone, per mažai kalbama apie teisėjavimą. O kalbėti reikia, nes mes visi norime gero krepšiniui.
Pirmiausia būtina suvienodinti taisykles. Dabar jos skirtingos FIBA varžybose, Eurolygoje, NBA.
Paimkime, pavyzdžiui, pirmąjį žingsnį, kurį daro žaidėjas. Jei iškart nesumuša kamuolio į grindis, vieniems švilpia žingsnius, kitiems – ne.
Tai yra visiška nesąmonė. Įsivaizduojate, kokį greitį suteikia komandai tas kam nors nesušvilpiamas pirmasis žingsnis?!
O baudos? Kartais vos prisilieti – švilpia. Kartais kontaktas kaip regbyje, bet pražangų nėra.
Negali taip būti. Tokie dalykai griauna krepšinį, įneša daugybę nesusipratimų.
Dabar bandoma įteigti, kad teisėjas yra nekritikuotinas. Pabandysi paprieštarauti, pasiginčyti – iš karto techninė pražanga.
Bet apie tokius dalykus kalbėti reikia. Visi esame vienoje valtyje ir visiems būtų geriau, jei atsirastų aiškumas.
– Šios pirmenybėse atrodote ramesnis nei daug metų esame įpratę jus matyti. Ant žaidėjų šaukiate gerokai rečiau, kantriai bendraujate su žurnalistais. Kas pasikeitė, kad emocijas laikote savyje?
– Negi aš iš blogiečio staiga pasidariau gerietis?
Kalbant apie santykius su žaidėjais, treneris viską turi padaryti – parėkti irgi – per pasiruošimą, iki čempionato.
Kai ateina lemiamos kovos, šaukti nėra kada. Atvirkščiai – komandą reikia raminti, kad ji žaistų.
Aš galvoju, kad niekuo nepasikeičiau. Esu toks žmogus pat kaip pernai, užpernai ar bet kada.
O su žiniasklaida reikia būti atsargiam, nes kai prirašysite paskui – su vežimu neišveši.
– Po planetos čempionato būtumėte grįžęs dar sezoną treniruoti Guangdongo „Southern Tigers“, bet nutraukėte sutartį su kinais. Nenusibos laukti kitų metų Europos čempionato be krepšinio?
– Dabar negalvoju, kas bus.
Bet jei ateina toks metas, kai ima nervinti net smulkmenos, situaciją reikia keisti. Galvoju, kad per ilgai užsibuvau Kinijoje – septynis sezonus, įskaitant rinktinę. Nebejaučiau džiaugsmo iš to, ką darau.
Nors kontraktas ir sąlygos buvo geros, reikėjo kažką keisti.
– Kitaip nei klube, darbas rinktinėje, atrodo, jus toliau „veža“. Kokios motyvacijos čia randate?
– Rinktinė yra rinktinė, ir jai vadovauti yra visai kas kita negu klubui.
Bet kartu tai atima ir begalę energijos. Toks stresas, emocijos, atsakomybė… Jums turbūt net sunku įsivaizduoti.
Reikalavimai rinktinei visada labai dideli. Nesvarbu, kokia situacija – kiek turi žaidėjų, kas traumuoti ar kartų kaita.
Todėl kiekvieną kartą tenka susigalvoti, kaip tą atsakomybę pakelti.
