Fiziškai stiprūs, šoklūs, staigūs, kibūs, agresyvūs ir labai pasitikintys savimi Jungtinių Amerikos Valstijų krepšininkai pasaulio čempionate Ispanijoje iki šiol lyg vėzdu daužė visus varžovus.
Ketvirtadienį pusfinalyje prieš planetos čempionų titulą ginančius amerikiečius stos apdaužyta, nukraujavusi, tačiau niekada nepasiduodanti Lietuvos rinktinė.
Joje – tik du dabartinės amerikietiškos NBA mokyklos pradinukai Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas. JAV komandos šios pavardės nebaugina, bet ir Lietuvos rinktinei baugintis dar nėra ko.
Amerikiečiai pasaulio čempionate Ispanijoje – ta rinktinė, kurios kiek įmanoma ilgiau siekė išvengti visos komandos. Bet, kaip sako krepšininkai, jei nori laimėti, turi nugalėti visus varžovus.
Lietuvos rinktinės generolas Jonas Kazlauskas kartą jau privertė pasaulį kalbėti apie išskirtinę ir atsvarą atletiškam NBA krepšiniui turinčią mūsų šalies krepšinio mokyklą.
2000 metų Sidnėjaus olimpinių žaidynių pusfinalyje J.Kazlausko treniruojama Lietuvos rinktinė vos neparklupdė NBA žvaigždyno (83:85). Jame tada švietė Kevinas Garnettas, Vince’as Carteris, Alonzo Mourningas, Gary Paytonas, Shareefas Abdur-Rahimas.
Tąsyk pritrūko tik drąsos, kai paskutinę minutę baudų stojęs mesti Ramūnas Šiškauskas drebančiomis rankomis iš trijų pataikė tik vieną, ir sėkmės, kai sulig sirena Šarūno Jasikevičiaus paleistas tritaškis nepasiekė tikslo.
Šiemetė Lietuvos rinktinė ne tokia veržli, ne tokia kūrybinga, ne tokia pašėlusi kaip tuometė olimpinė komanda.
Ispanijoje lietuviai nežaidžia efektingai kaip amerikiečiai, nes paskutinę akimirką netekę atakų rezgimo meistro Manto Kalniečio progas mesti dažnai kuria tarsi iš oro, tačiau J.Kazlauskas prieš kiekvienas rungtynes paslapčia galanda ir varžovams netikėtai traukia vis naujus ginklus.
Svarbiausias šiemetės Lietuvos rinktinės ginklas – erzinanti ir klampi gynyba. Būtent ji, taktiškai gerai apgalvota, ir netradicinis puolimas galėtų tapti priešnuodžiu varžovams per galvas lipantiems amerikiečiams. Tačiau teks pasikliauti ir sėkme.
Meta net nelogiškus metimus
Koks yra JAV rinktinės puolimas? Paprastas, bet veiksmingas, nes pasaulio čempionate iki šiol niekas nesugebėjo sustabdyti tos įsibėgėjusios puolimo mašinos.
Pagrindinis amerikiečių derinys „mesk bet kaip, vis tiek kas nors atkovos kamuolį“ pasiteisina, nes tą kamuolį kas nors iš komandos draugų dažniausiai iš tiesų atkovoja.
Oficiali pasaulio čempionato statistika to nerodo, tačiau JAV krepšininkai itin dažnai švaistosi neparuoštais ir nelogiškais metimais. Kartais dėl to, kad tingi iki galo atlikti derinį, kartais dėl to, jog nebežino, kaip jį pabaigti.
Po netaiklaus metimo po krepšiu atkovotas kamuolys ir lengvas dvitaškis, taip pat nesunkiai įmesti du taškai po greitos kontratakos perėmus kamuolį smarkiai kilsteli vidutinį amerikiečių taiklumą.
Ant kamuolio „po lenta“ dažniausiai šoka bent trys amerikiečiai. Net įžaidėjas gali jį atsikovoti ir vėl kartoti metimą.
Tvirti ir neįtikėtinai šoklūs JAV krepšininkai kamuolius po varžovų krepšiu raško tarsi obuolius ir nemąstydami kala iš po krepšio.
Oficialus amerikiečių derinys, kai sunkusis arba vidurio puolėjas, pavyzdžiui, „ant ūso“ stato užtvarą, o antras arba trečias „numeris“ atbėga iš kitos baudos aikštelės pusės, palieka savo gynėją per žingsnį ir šveičia kamuolį į krepšį arba perduoda staiga atsidengusiam užtvarą stačiusiam komandos draugui, – suprantamas net krepšinio mokyklų auklėtiniams, bet irgi veiksmingas. Juk jeigu kas, vis tiek kas nors atkovos kamuolį.
Amerikiečiai nesivargina statydami apgaulingas užtvaras, nesimoko painių taktikos variantų ar apgaulingų judesių, o viską daro atvirai ir smagindamiesi, nes jaučiasi – o taip ir yra – fiziškai pranašesni.
Žaisti įdomu tik kol sekasi
Būtent fizinis pranašumas, o ne sudėtingos schemos, kurias, beveik galima neabejoti, pastarąją naktį braižė Lietuvos rinktinės generolas J.Kazlauskas, yra kertinis iki šiol pergalingo JAV rinktinės žaidimo akmuo.
Tačiau tos schemos nepaprastai reikalingos siekiant užgesinti amerikiečių puolimo variklį.
Tai padaryti galbūt įmanoma dviem būdais, kurių Lietuvos rinktinė šiame pasaulio čempionate dar beveik nemėgino: tankinant asmeninę gynybą po krepšiu arba ginantis aikštės gynybos sistema „du-trys“.
Per drąsu būtų teigti, kad tokia gynyba būtų šimtaprocentė sėkmės garantija, bet ji galėtų būti veiksminga dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia dėl to, kad galėtų iš esmės neutralizuoti esminį amerikiečių derinį „mesk bet kaip, vis tiek kas nors atkovos kamuolį“ – kietai ir agresyviai ginantis po krepšiu, maksimaliai atitveriant varžovus nuo kamuolio, pastarieji netektų pranašumo kartodami netaiklius metimus.
Kita priežastis – keliskart iš eilės negavę progos įmesti amerikiečiai gali imti panikuoti. JAV rinktinės krepšininkai lyg dideli vaikai, kuriems krepšinis yra smagus žaidimas tik tol, kol jiems leidžiama išdarinėti ką nori: mesti, atkovoti, perimti kamuolį. Po kelių nerezultatyvių atakų amerikiečiams darosi nebeįdomu.
Lietuvos rinktinės gynyba pasaulio čempionate buvo kitokia. Lietuviai yra itin agresyvūs gindamiesi ties tritaškio linija ir atakuodami žaidėją su kamuoliu.
Tuomet aukštaūgių (sunkiojo ar vidurio puolėjo) vaidmuo ties perimetru yra itin svarbus.
Bandant sustabdyti šoklius JAV kovotojus dėl kamuolio, Lietuvos rinktinės priekinės linijos žaidėjams visą laiką tektų gintis arti krepšio, aklinai uždarant kelius jo link. Neaišku ir tai, ar lietuviai bent pusėtinai moka gintis aikštės gynybos sistema „du-trys“, kai ties tritaškio linija puolančiai komandai paliekama daugiau erdvės, bet baudos aikštelėje spaudžiamasi stengiantis į ją neįleisti varžovų.
Auka – pasyvus puolėjas
Kokia yra JAV rinktinės gynyba? Agresyvi ir kibi net prieš varžovus be kamuolio. Ir tik asmeninė. NBA aikštės gynybos sistema yra draudžiama, o amerikiečiai gindamiesi taip pasikliauna vienas kitu, kad labai retai skuba į pagalbą.
Amerikiečiai neįtikėtinai kibiai ginasi vien rankomis. Jeigu žaidėjas su kamuoliu abejoja, ką daryti – mesti, veržtis ar atlikti perdavimą, prasideda itin agresyvi ataka ginantis.
Tai viena esminių priežasčių, dėl kurios amerikiečiai čempionate užtikrintai pirmauja pagal perimtus kamuolius (vid. – 13,7 per rungtynes).
Europiečiai rankomis taip agresyviai nesigina ir nėra pratę prie tokios gynybos. Šiemetės Lietuvos rinktinės krepšininkai dar ir linkę pernelyg „inteligentiškai“ perdavinėti kamuolį vienas kitam, o tai per rungtynes su JAV gali būti brangiai kainuojanti klaida.
Rungtynėse su amerikiečiais puolant itin svarbu, kad antrosios linijos žaidėjai ir net puolėjai ties tritaškio linija nebijotų kurti.
Lietuvos rinktinė atakas dažniausiai rezga remdamasi deriniu du prieš du. Tuomet įžaidėjas siunčia kamuolį sunkiajam arba vidurio puolėjui, bet jeigu atakos nepavyksta protingai baigti, keičiamas atakos kraštas ir kamuolys keliauja į kitą pusę ties tritaškio linija stovinčiam puolėjui (dažniausiai Mindaugui Kuzminskui, Donatui Motiejūnui, Pauliui Jankūnui, rečiau – Jonui Mačiuliui). Tai vadinamasis pasyvus žaidėjas, paprastai nesiimantis agresyvių veiksmų, kai veržiamasi krepšio link.
Per rungtynes su amerikiečiais šią taktiką būtina keisti, nes būtent pasyvus žaidėjas yra didžiausias masalas JAV rinktinės gynėjams. Prieš šį žaidėją kils neįtikėtinai didelė gynybos atakos banga, todėl prie tritaškio linijos kamuolį gavęs krepšininkas turėtų nedvejoti, o veržtis į baudos aikštelę arba atakuoti iš toli.
Svarbu, kad nedrebėtų rankos
Lietuva, ketvirtoji pagal pasaulio krepšinio reitingą rinktinė, jau įrodė, kad nebuvo pervertinta.
Trečioji buvusi Argentinos rinktinė namo iškeliavo jau po aštuntfinalio.
Nors prieš čempionatą nelauktai susilpnėjo, kai į ligoninę, o ne į Ispaniją išvyko M.Kalnietis, nors per čempionatą buvo nekart mušta ir valėsi kraują, Lietuvos rinktinė visą laiką kovojo iki paskutinės minutės ir visada, kai buvo itin svarbu, iš aikštės ėjo kaip nugalėtoja: D grupėje, kurioje pralaimėjo tik vienas rungtynes; aštuntfinalyje su Naująja Zelandija; ketvirtfinalyje su Turkija.
Pusfinalio kelyje stovintys amerikiečiai – neabejotinai pavojingiausi iš ligšiolinių varžovų.
Tačiau pedantiškas matematikas J.Kazlauskas, gebantis išreikalauti tai, kas dažnai atrodo neįmanoma, tikrai parengė jiems nemalonių staigmenų.
Svarbiausia, kad nedrebėtų žaidėjams rankos ir širdis – juk būtent ji yra Lietuvos rinktinės variklis.
Krepšinis Lietuvos rinktinei įdomus ne tik tada, kai sekasi.
