Anot jos, su sporto psichologais dirba ne silpnieji, bet tie, kurie nori optimaliai išnaudoti savo galimybes.
Aistė – pati buvusi sportininkė. Ji baigė sporto pakraipos psichologijos studijas Konstanco universitete Vokietijoje, tobulinosi pas pasaulinio garso sporto psichologijos mokslų daktarę, profesorę Dorothee Altermann Leipcigo universitete. Šiuo metu ji Lietuvos olimpiniame sporto centre, bioklinikoje „Biofirst“ ir privačiai konsultuoja įvairių šakų sportininkus.
Psichologė dirba individualiai ir su krepšininkais, o krepšinio komandos, anot Aistės, nenoriai įsileidžia naujus žmones. Kadaise krepšininkai kratėsi ir masažuotojų, be kurių dabar turbūt negalėtų įsivaizduoti varžybų.
„Kineziterapeutai vis dažniau lydi į varžybas ir kitų šakų sportininkus, bet vežtis į jas psichologus lietuviams – vis dar prabanga. Paskutiniosiose Olimpinese žaidynėse amerikiečių sportininkams talkino net 120 psichologų, japonų – 80, o su mūsų komanda nebuvo nė vieno”, – atskleidė Aistė.
– Kam sportininkams reikalingas psichologas? – paklausiau A.Žemaitytės.
– Jis padeda kontroliuoti emocijas ir veiksmus, įveikti įtampą ir pasiekti geriausių rezultatų. Tarkime, šiame pasaulio krepšinio čempionate lietuviams iš dalies pavyko susidoroti su įtampa. Tačiau jei komanda būtų dirbusi su sporto psichologu, būtų išvengusi klaidų lemtingais momentais.
Manoma, kad labai gerai parengus sportininką, jam neturi kilti problemų. Tačiau tokio lygio varžybose beveik visada būna netikėtumų, kurie gali išmušti sportininkus iš vėžių. Psichologas parengtų komandą tokioms staigmenoms, padėtų jai greitai atsitiesti.
Mentalinio parengimo specialistus – dabar taip dažnai vadinami sporto psichologai – turi visos elitinės komandos.
– Tačiau įvykiai krepšinio aikštelėje klostosi žaibiškai – argi įmanomas psichologo įsikišimas?
– Jo misija neapsiriboja pagalba varžybose. Tai – ilgalaikis darbas. Psichologas stebi sportininkus treniruotėse, juos konsultuoja, diegia ar ugdo reikiamus įgūdžius.
Paprastai patys sportininkai jam pasako savo problemas ir bando kartu jas įveikti. Tarkime, jei kažkam sunku susikaupti, ieškome priežasčių ir bandome jas pašalinti.
Kiekviena sporto šaka turi savo virtuvę, varžyboms rengiamasi skirtingai. Prieš varžybas negalima taikyti neišbandytų psichologinių triukų – jų poveikis būtų nenuspėjamas.
– Ar yra priemonių panikai, susijaudinimui neutralizuoti?
– Yra, bet joms pritaikyti taip pat reikia laiko. Yra daug būdų padėti sportininkui pasiekti savo galimybių ribą kontroliuojant psichiką ir veiksmus. Geras psichologas žino visus ir pasiūlo savo klientui, o šis pasirenka tinkamiausius.
Tiesa, sporto psichologai turi ir paslapčių. Tarkime, anksčiau buvo manoma, kad paniką sportininkui padeda įveikti aiškus žinojimas prieš startą, ką ir kada jis darys. Tačiau šveicarų psichologai atkreipė dėmesį, kad tai būdinga ir nugalėtojams, ir pralaimėtojams, taigi rezultato nelemia.
Jie atskleidė sąsają tarp rezultato ir širdies plakimo dažnio. Šios vertės sportininkui yra individualios. Kai širdis didelės įtampos momentais plaka per dažnai ar per lėtai, tai lemia prastesnį pasirodymą. Sureguliavus plakimą iki optimalaus, rezultatas būna geriausias. Deja, šveicarai nutyli, kaip reguliuoja širdies plakimo dažnį, o jų sportininkai pasiekia puikių rezultatų žiemos sporto šakose.
– Ar sporte galima griebtis hipnozės?
– Taip, jei šis metodas yra anksčiau išbandytas. Hipnozė padeda sutelkti sportininko mintis į veiksmus, įteigia jam pasitikėjimo savimi. Tačiau sportininkai paprastai bijo būti užhipnotizuoti – jie nori patys kontroliuoti savo rezultatus.
Susikaupti ir atsipalaiduoti padeda ir autogeninės treniruotės. Joms įvaldyti reikia mažiausiai trijų mėnesių. Priemonių, padedančių psichologiškai parengti sportininką, arsenalas yra labai didelis.
Pavyzdžiui, psichologas treniruotėmis gali išugdyti nepaprastai tikslų plaukiko laiko ir erdvės pojūtį, kurio reikia apskaičiuoti posūkio judesiams prie sienelės. Taip tik atrodo, kad plaukikai viską daro instinktyviai. Iš tikrųjų jie kuo tiksliausiai gali apskaičiuoti grybšnio ilgį ir nuotolius, kada kaip plaukti. Tam yra specialios pratybos.
– Kiek reikia laiko psichologiškai pasirengti sportininką varžyboms?
– Kartais tenka dirbti pusę metų, bet pradinis rezultatas būna jau po mėnesio. Sunkiausia yra įveikti susiformavusius netikusius sportininkų įgūdžius ar įpročius – pavyzdžiui, elgesį po klaidos, laimėtų ar nelaimėtų varžybų, baimę. Kartais sportininkai būna įpratę prie neefektyvių elgesio modelių.
– Jų neįmanoma atsikratyti savarankiškai?
– Tai gali trukti 3–5 metus. Kai kurie sportininkai ieško atsakymų skaitydami psichologines knygas. Bet jie nesuvokia, kad vadovėlius rašo tie, kurie nebijo atskleisti savo kortų, nes yra išnaudoję tuos aprašomus metodus ir jau turi naujų, pažangesnių.
– Ar galima nustatyti sporto psichologo darbo efektyvumą?
– Pirmiausia jį įvertina pats sportininkas ir jo treneris. Tačiau yra ir visiškai žemiškų testų sportininko galimybėms ir pažangai nustatyti. Aparatūra užfiksuojami objektyvūs fiziologiniai ar kognityviniai parametrai pradedant darbą ir pabaigus.
– Taigi psichologija neatsiejama nuo fiziologijos?
– Taip, psichologija yra tam tikri įgūdžiai ir fiziologinių veiksnių kontrolė.
– Ar yra duomenų, kaip dažnai sportininkai pralaimi dėl psichologinių priežasčių?
– Prieš Atėnų olimpines žaidynes (2004 m.) buvo atliktas toks tyrimas. Jis atskleidė, kad psichologiniai veiksniai lemia 25 proc. nesėkmingų startų.
Nestabilūs sportininkų rezultatai dažniausiai liudija psichologinio pasirengimo spragas, nepasitikėjimą ar nepagrįstą pasitikėjimą savimi nuvertinant varžovus. Psichologas padeda sportininkui adekvačiai įvertinti savo galimybes ir optimaliai jas išnaudoti.
90 proc. minėto tyrimo respondentų pripažino psichologinio parengimo svarbą sporte.
