2010-aisiais JAV studentų lygoje NCAA amerikietis skriedamas lanko link nubloškė po jo kojomis pasimaišiusį DeMarcą Cousinsą ir efektingai sugrūdo kamuolį į krepšį.
Tačiau pasaulio čempionate Ispanijoje pusfinalyje Jonui Valančiūnui vos neužvožęs D.Cousinsas nuo žemės pakilo į „Sacramento Kings“ ir dabar gauna 14 milijonų JAV dolerių per metus.
Tuo metu T.Leslie šių metų sausį dar šalo Šiauliuose. 24 metų 193 cm ūgio krepšininkas po rungtynių laisvą laiką leido atkakliai mėtydamas į „Šiaulių“ arenos krepšį arba kilnodamas štangą treniruoklių salėje.
Sunkus darbas atsipirko – po sudėtingų mėnesių Prancūzijoje T.Leslie tapo neabejotinu „Šiaulių“ lyderiu, o savo dėjimais, veržliu ir rezultatyviu žaidimu sudomino „Lietuvos rytą“.
T.Leslie tikisi iš Lietuvos atsispirti taip aukštai, kad gautų dar vieną šansą NBA. Galbūt tada jis vėl galėtų pakilti virš lanko per D.Cousinsą.
„Tąkart D.Cousinsas po rungtynių nepaspaudė man rankos, todėl buvo labai linksma. Jis buvo įsiutęs, – įspūdingiausią karjeros dėjimą juokdamasis prisimena amerikietis. – Tą dėjimą žino visi. Vakar Vilniuje mane užkalbino berniukas. Net ir jis man priminė šį dėjimą.“
„Los Angeles Clippers“ klube 10 rungtynių sužaidęs T.Leslie išsiskiria ne tik įspūdingu šuoliu, bet ir nuoširdumu, pavyzdingu, amerikiečiams retai būdingu ramiu charakteriu. „Šiaulių“ ekipos atstovai tikina praradę geriausią legionierių per 20 metų.
„Tikrai nemaniau, kad grįšiu į tokią šaltą vietą, – šypsojosi T.Leslie krapštydamas vešlią barzdą, kurią užsiaugino norėdamas paslėpti labai vaikiškus veido bruožus. – Jei toliau dirbsiu, tobulėsiu, spausiu save...
Pavyzdžiui, kai persikėliau į Europą, negarsėjau geru tritaškių pataikymu. Amerikoje niekas netikėjo mano metimu.
O Šiauliuose tritaškius mečiau taikliausiai visoje komandoje.
Net pats buvau nustebęs. Bet sunkus darbas atsiperka. Tikiu, kad įdedant labai daug pastangų galimybės yra beribės.“
„Lietuvos ryto“ interviu su T.Leslie – apie šaltį Lietuvoje, viltis „Lietuvos ryte“ ir NBA, įspūdingą šuolį ir linksmą istoriją apie gautą pravardę.
– Kai pirmąkart atvykote į Lietuvą, sakėte, kad tai šalčiausia vieta, kokioje esate buvęs. Ar per 10 mėnesių jau prisitaikėte prie mūsų klimato?
– Kai tik atskridau, buvo labai šalta. Smarkiai snigo. Mano gimtojoje Atlantoje sniego nebūdavo, tad buvo keista. Bet nebuvo sunku prisitaikyti, nes mano dienos Šiauliuose buvo vienodos: treniruočių salė ir namai. (Šypsosi.)
Šiauliai – mažas miestas. Ten nėra daug veiklos. Vilniuje kur kas daugiau žmonių, daugiau veiklos. Vilnius – puikus miestas. Man patinka „Lietuvos ryto“ darbo organizavimas – čia jaučiuosi gerai.
Ypač šiuo metu – tokie orai man dar tinka. Tiesa, dar nepasiruošiau šaltajam sezonui, todėl reikės padirbėti.
– Gal dar žaisdamas Šiauliuose prisipirkote šiltų drabužių, padėsiančių ištverti lietuvišką žiemą?
– Šiauliuose gavau šiltų švarkų ir paltų, bet kažkodėl viską palikau namie JAV. Žiemai teks gerokai apsipirkti.
– Ar tikėjote, kad po sezono „Šiaulių“ klube dar liksite Lietuvoje?
– „Lietuvos ryto“ pasiūlymas man buvo gera galimybė. Bet jei žaisiu gerai, gal kitą sezoną gausiu pasiūlymą rungtyniauti ten, kur nėra taip šalta. (Juokiasi.)
Negali žinoti – gal ir liksiu Lietuvoje.
– Praėjusį sezoną su „Šiauliais“ bandėte įkąsti favoritams, o šiemet pats esate jų stovykloje. Kur geriau?
– Buvo smagu ir Šiauliuose.
Kai žaisdavome su favoritais, susirinkdavo labai daug sirgalių. Jie buvo pašėlę.
– Į Lietuvą atvykote iš Prancūzijos. Ar buvusiam NBA žaidėjui nebuvo baisoka vykti į ketvirtąjį pagal dydį Lietuvos miestą?
– Prancūzijoje per kelis mėnesius neįtikau dviem komandoms, tačiau nenorėjau grįžti namo.
Europoje norėjau išgarsinti savo vardą. „Šiaulių“ pasiūlymas man buvo tinkamas.
Ten jaučiausi svarbus žaidėjas. Pasinaudojau proga ir tikrai nesigailiu sprendimo žaisti „Šiaulių“ klube.
– Kodėl nepritapote Prancūzijoje?
– Jie man sakė, kad jiems reikia metiko. Kiek pažįstu europiečius, jei jie ko nori, taip ir padarys. Vilerbane neradau bendros kalbos su treneriu, komandoje jaučiausi prastai.
– Ar tokia pirmoji pažintis su Europos krepšiniu labai supykdė?
– Buvau nusivylęs. Niekada nebuvau taip išmestas. NBA buvau atleistas, bet tai kita istorija. Ten žaidžiau labai mažai.
Išmestas iš Prancūzijos klubų buvau labai piktas ir nepatenkintas. Bet tuo pat metu tapau geresniu krepšininku. Labai daug ko išmokau.
– Kokie svarbiausi JAV ir Europos krepšinio skirtumai?
– Čia labai daug tritaškių. Europiečiai nori, kad puolimas vyktų drausmingai. Žaidėjai labai dalijasi kamuoliu.
Amerikoje daug žaidimo vienas prieš vieną. Gal mes žaidžiame paprasčiau. Darome viską, kad įveiktume besiginantį varžovą. Čia reikia daug mąstyti apie krepšinį ir savo vietą aikštėje.
– Neįsitvirtinęs NBA stažavotės antrinėje lygoje. Gal galite ją palyginti su LKL?
– (Ironiškai šypsosi.) NBDL yra... (Pauzė.)
– Ten taip blogai?
– Nenoriu taip teigti. (Šypsosi.). Bet ten visi žaidžia tik dėl statistikos. Kiekvienas kovoja už save ir tikisi būti pakviestas į NBA. Nėra jokio komandinio krepšinio. LKL viskas atvirkščiai. Lietuvoje visi žaidžia kartu.
– „Clippers“ drabužinėje juokaudavote su Chrisu Paulu ir Blake’u Griffinu, o po trejų metų gyvenimas jus nubloškė į Šiaulius. Nebuvo apmaudu, kad NBA blizgesį pakeitė kukli Lietuva?
– Taip, žaidžiau NBA daugiatūkstantinėje arenoje, nors Lietuvoje sirgaliai irgi puikūs. Bet noriu dar sunkiau dirbti ir grįžti į NBA. Noriu būti geresnis.
– Prieš persikeldamas į NBA išgarsėjote galingu dėjimu per dabartinę NBA žvaigždę D.Cousinsą. Tai buvo geriausias dėjimas per jūsų karjerą?
– O, aš atlikau labai daug dėjimų... (Svajingai šypsosi.) Po kiekvienų koledžo rungtynių patekdavau į gražiausių epizodų dešimtuką.
Buvau pagarsėjęs kaip vienas geriausių visų laikų koledžo dėjikų. Bet dėjimas prieš D.Cousinsą man patiko labiausiai.
– Jūsų sugebėjimas taip įspūdingai skrieti virš lanko – Dievo dovana?
– Tikrai taip. Augdamas niekada specialiai netreniravau savo kojų. Šuolis tiesiog buvo manyje. Kartą su draugais bandėme įkrauti į krepšį. Man vis nepavykdavo. Bet vieną dieną aš sudrebinau visą krepšio konstrukciją. (Juokiasi.)
Nuo tada dėlioju ir atlieku įvairius triukus. Negaliu skųstis, turiu Dievo dovaną. (Šypsosi.)
– Kada pirmą kartą įdėjote į krepšį?
– Maždaug trylikos metų.
– Turbūt po to klasėje buvote populiariausias?
– (Juokiasi.) Taip. Buvau pirmasis klasėje, įdėjęs į krepšį.
– Dar mokykloje gavote pravardę „T-Bird“?
– Istorija labai linksma. Dalyvavau regiono konkurse su daugybės vidurinių mokyklų krepšininkais. Po dėjimo reikėdavo pažiūrėti į kamerą ir pasakyti savo vardą bei pravardę.
Aš tuo metu neturėjau pravardės. Visų vis klausinėjau: ką sakyti?! Mano treneris sušuko – „T-Bird!“. (Juokiasi.) Po to jis man paaiškino pravardės prasmę. T – mano vardo inicialas, o žodis „bird“ (paukštis. – Red.) atspindi, kaip aukštai aš pašoku.
Aš įkroviau į krepšį ir sušukau į kamerą „T-Bird“. Nuo to laiko ir esu žinomas šia pravarde. (Juokiasi.)
