14-metis Aantanas Kavaliauskas jau tuomet stovėjo po Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandos krepšiu, - rašo „Lietuvos rytas“.
Tik jo užduotis buvo kitokia nei dabar. Tuo metu A.Kavaliauskui svarbiausia buvo laiku paduoti kamuolį žaidėjams ir greitai pašluostyti nuo prakaito sudrėkusias grindis krepšinio arenoje netoli Mindaugo tilto.
„Lankiau krepšinio pamokas pas trenerį Mykolą Rotomskį. Jis kartais paklausdavo mūsų: „Kas nori padėti?“ Pirmi keturi pakeldavo rankas, o jis tada pridurdavo: „Padėti duobes kasti.“
Iš tiesų reikėdavo per „Lietuvos ryto“ rungtynes šluota pasidarbuoti“, – prisiminė A.Kavaliauskas, po 11 metų užsienyje šiemet sugrįžęs rungtyniauti į miestą, kuriame jis išmoko įmesti kamuolį į krepšį.
Užaugo neramiose vietose
Buvusios tinklininkės Birutės Kavaliauskienės sūnus žaisti krepšinio mokėsi ne pačiuose ramiausiuose Vilniaus rajonuose. Gimęs Žirmūnuose jis augo šalia Kalvarijų turgaus – kaip pats sako, prie „taboro“.
Vėliau persikėlė į „partizankę“ – Naujamiestį.
Iš plaukimo perėjęs į krepšinį A.Kavaliauskas stebėdavo, kaip žaidžia „Sakalai“ ir Vilniaus „Statyba“, iš kurios atsirado „Lietuvos ryto“ klubas.
„Pamenu, kad Macas (Arvydas Macijauskas. – Red.) visada laikydavo užtaisęs tritaškių patranką. Robertas Javtokas prieš motociklo avariją nuo baudos linijos šokdavo iki krepšio. Šiškos (Ramūno Šiškausko. – Red.) prasiveržimai buvo nerealūs. Ericas Elliottas gražiai įžaisdavo kamuolį.
Gera buvo komanda“, – dairydamasis į „Lietuvos ryto“ arenos palubėse kabančias buvusių žaidėjų nuotraukas į paauglystės prisiminimus nuklydo A.Kavaliauskas.
Pavasarį sudaręs sutartį su „Lietuvos rytu“ jis tapo vienu komandos lyderių šį sezoną – Europos taurės turnyre renka po 13,6 taško, o dvitaškius meta net 75,5 proc. taiklumu.
Galingas A.Kavaliausko žaidimas padėjo vilniečiams anksti užsitikrinti bilietą į kitą etapą.
Šią savaitę turnyre jis pagerino karjeros naudingumo rekordą (31 balas) mače su Ploješčio „Asesoft“, o praėjusią – rezultatyvumo rekordą (23 taškai) rungtynėse su Belgrado „Partizan“.
Šias aukštumas jis pasiekė nepaisydamas Achilo sausgyslės skausmo. Ne vienas žaidėjas tokiu atveju būtų praleidęs rungtynes, bet A.Kavaliauskas žaidė ir tai darė iš visos iš širdies.
„Jis tikras žvėris“, – A.Kavaliausko reikšmę komandai apibūdino „Lietuvos ryto“ gynėjas Billy Baronas.
Atrado pasikeitusį miestą
A.Kavaliausko karjeros kelias užsienyje buvo vingiuotas ir ilgas.
2003 metais vilnietis išvyko į JAV angliškai mokėdamas tris žodžius: „yes“, „no“ ir „okay“. Tapęs Teksaso „A & M“ universiteto komandos nariu jis buvo retas svečias gimtinėje.
Kai „Dallas Morning News“ straipsnyje apie A.Kavaliauską užsiminė, jog persikėlęs į JAV lietuvis tik dusyk aplankė savo mamą, Teksaso „A & M“ sirgaliai pasistengė surinkti pinigų, kad apmokėtų B.Kavaliauskienės kelionę į JAV.
Moteris iš tribūnų stebėjo, kaip A.Kavaliauskas žaidė paskutines savo NCAA namų rungtynes ir stebint motinai pelnė 26 taškus.
Po studijų vidurio puolėjas rungtyniavo Graikijoje, Italijoje, Latvijoje ir Ispanijoje.
„Geriausia turbūt būdavo pas Ramūną Butautą Rygos VEF komandoje. Ten buvo gera kompanija, labai gerai sutariau su latviais. Ir su R.Butautu gerai sutarėme, jo krepšinio sistema man tiko. Be to, Ryga – gražus miestas“, – pasakojo A.Kavaliauskas.
Iš visų užsienio miestų, kuriuose jam teko žaisti, labiausiai patiko Bilbao.
„Buvęs komandos draugas Dairis Bertanas neseniai įdėjo nuotrauką iš Bilbao su skaičiais – 28 laipsniai šilumos vėlyvą rudenį, – nusišypsojo A.Kavaliauskas. – Prie jūros nuvažiuodavome. Brangu ten, bet maistas puikus.“
Būtent iš Bilbao šių metų kovo mėnesį jis persikėlė į Vilnių, kai baskų klubą užgulė finansinės bėdos.
„Mes jau seniai juo domėjomės, nes žinojome apie kovingą charakterį“, – sakė „Lietuvos ryto“ klubo direktorius Martynas Purlys.
Pasitaikius gerai galimybei vidurio puolėjas pagaliau grįžo į Vilnių ir iš naujo atrado gimtąjį miestą.
„Vilnius labai pasikeitė. Žaidžiant krepšinį pagerėjo ir mano paties gyvenimo sąlygos – anksčiau valgydavau mamos maistą, dabar galiu užsukti į restoraną. Su šeima daug kur galima nuvažiuoti.
Nuostabus miestas, – kalbėjo A.Kavaliauskas. – Per pastarąjį pusmetį Vilnių pažinau geriau nei per tuos keliolika metų, kai rungtyniavau svetur.“
Atakuodamas tapo geresnis
Praėjusį sezoną A.Kavaliausko vaidmuo Vilniaus klube nebuvo toks ryškus, kol pagrindiniai taškų medžiotojai po krepšiu buvo Darius Songaila ir Juanas Palaciosas.
Bet šį sezoną niekas neabejoja, kas yra svarbiausias Vilniaus ekipos žaidėjas po krepšiu.
„Tai vienas iš dviejų geriausių mūsų komandos žaidėjų, – sakė kito krepšininko neįvardijęs „Lietuvos ryto“ treneris Virginijus Šeškus. – Šiemet jo puolimas yra daug geresnis.
Antanas labai gerai žaidžia du prieš du ir pataiko savo metimus iš artimo atstumo. Be to, jis gerai ginasi vienas prieš vieną.“
Pats A.Kavaliauskas savo išaugusį vaidmenį atakose vertina paprastai: „Pasikeitė treneris, pasikeitė žaidėjai.
Dabar gaunu daugiau laiko aikštėje, per kurį galiu daugiau nuveikti.
Visaip būna – viename mače metu į krepšį keturis kartus, kitame – dešimt.
Ne nuo manęs priklauso. Aš gi nesivarau kamuolio.“
Aikštėje verda emocijomis
Kartą per treniruotę aplink apsidairęs 30-metis A.Kavaliauskas leptelėjo, kad yra vyriausias po krepšiu.
Komandos draugams neprasprūdo šie žodžiai ir jie dažnai tai primena.
Šį sezoną „vyriausio po krepšiu“ balsas aikštėje skamba garsiau, juokeliai – dažniau.
„Minde, prieš televizijos kameras mane palikai kvailio vietoje. Kitų negali? Tik mane vieną?“ – per treniruotę Mindaugui Lukauskiui garsiai papriekaištavo A.Kavaliauskas.
JAV studijavęs ir amerikietę vedęs krepšininkas tapo jungiančiuoju žmogumi tarp legionierių ir lietuvių. Jis labiau pasitiki savimi ir jaučiasi autoritetas, nes klube yra vienas labiausiai patyrusių žaidėjų, kuriam už pečių – ir 2005 metais Argentinoje iškovotas pasaulio jaunimo čempionų titulas, ir Londono olimpinių žaidynių patirtis.
„Jis labai geras, šeimos žmogus. O už aikštės ribų – draugiškas ir mėgstantis pašnekėti, – apie A.Kavaliauską sakė M.Lukauskis. – O aikštėje visada atiduoda save šimtu procentų.“
Per rungtynes juokai baigiasi, ir kovingas vidurio puolėjas kartais ką nors griežtai rikteli bendražygiams.
„Tai – mano minusas. Elgiuosi pernelyg emocingai.
Tačiau neblogai išmanau V.Šeškaus žaidimo sistemą ir kartais man atrodo, kad kiti mūsų žaidėjai yra sutrikę.
Jei iš pradžių pasakau ramiu balsu, bet manęs neišgirsta, tenka pakelti balsą.
Bandau padėti žaidėjams susigaudyti aikštėje. Juk viskas daroma komandos labui.
Nors, va, vienas sako, kad per daug šneku, – mesdamas žvilgsnį į Martyną Gecevičių šyptelėjo A.Kavaliauskas. – Nebandau surengti šou sirgaliams.
Bandau laimėti. O jei pavyksta, sirgaliai gauna reginį, ir visi būna patenkinti.“
Su barzda atrodo rimčiau
Ne juokai, kai aikštėje užstaugia 208 cm ūgio barzdotas milžinas.
Bet sostinės senamiestyje pas barzdų specialistą nuolat užsukantis A.Kavaliauskas nesistengia atrodyti grėsmingai.
„Barzda tikrai ne tam, kad aikštėje atrodyčiau agresyvesnis. Tiesiog aš manau, kad barzda man tinka.
Švariai nusiskutęs dėl savo kūdikiško veido atrodau lyg 21 metų, nors pakaušis jau plikas.
Be to, ateina žiema. Reikės Kalėdų Seneliu vaikams pasivaidenti“, – sakė „Lietuvos ryto“ krepšininkas.
Aukštaūgis su amerikiete žmona Amanda augina du mažylius – ketverių metų dukterį Alayną ir netrukus dvejų sulauksiantį sūnų Aroną.
Vilniuje iš naujo gimtąjį miestą ir savo žaidimą atradęs A.Kavaliauskas turi dar vieną norą, kilusį iš paauglystės prisiminimų, kai jis dar padavinėjo kamuolius kitiems „Lietuvos ryto“ žaidėjams.
„Pamenu, arenoje buvo plakatas su žodžiais „Pergalės grįžta į Vilnių“, – prisiminė A.Kavaliauskas. – Būtų gerai tokį plakatą vėl pakabinti sezono pabaigoje.“
A.Kavaliausko karjera
2005–2007 m. Teksaso „A & M“ universitetas.
2007–2008 m. Atėnų „Panionios“ (Graikija).
2008–2009 m. Kavalos „Panorama“ (Graikija).
2009–2010 m. Kazertos „JuveCaserta“ (Italija).
2010–2011 m. Verolio „Prima“ (Italija).
2011–2013 m. Rygos VEF (Latvija).
2013–2014 m. Bilbao „Basket“ (Ispanija).
Nuo 2014 m. kovo – „Lietuvos rytas“.
