„Vienas mano draugas yra pasakęs: jubiliejus yra visiška katastrofa. Aš su tuo sutinku“, – nusijuokė Sergejus Jovaiša.
Buvęs šalies rinktinės ir Kauno „Žalgirio“ puolėjas pastarosiomis dienomis sukosi vikriai lyg kadaise krepšinio aikštėje – reikėjo rengtis dar vienam jubiliejui. Šiandien S.Jovaišai sukanka 60 metų.
Kartą po įspūdingų rungtynių Prancūzijos žiniasklaida jį pavadino Misteriu Bum Bum, Barselonoje gyvena jo garbei pavadintas katalonas Jovaiša. Per savo karjerą jis yra pataikęs 15 lemiamų metimų, o Barselonos olimpiadoje 1992-aisiais jis buvo vyriausias žaidėjas.
„Prisimenu, kai buvau jaunas, lengvai į krepšį dėdavau, o dabar to jau ir sapne nebedarau“, – šyptelėjo S.Jovaiša.
„Lietuvos rytas“ pakalbino jubiliejų švenčiantį S.Jovaišą ir kartu su juo prisiminė įdomiausius karjeros momentus.
Apie karjeros rungtynes. „Jos susijusios su titulais ir apdovanojimais. Pačios svarbiausios man – olimpinės žaidynės Barselonoje ir mažasis finalas dėl bronzos medalių.
Išskirtinės rungtynės buvo su JAV Svajonių komanda, jos buvo daugiau šou nei tikras mačas. Ten tikslo laimėti nebuvo, reikėjo tiesiog gražiai pasirodyti.
Tuomet man buvo 37-eri. Buvau vyriausias ne tiktai Lietuvos rinktinėje, bet ir visame turnyre. Turėjau teisę į laisvą žodį, patarimus ir kartais galėdavau nesitreniruoti, kad galėčiau pataupyti jėgas.“
Apie pašnekesius su žvaigždėmis. „Pamenu, kažkas metė baudos metimus, o aš, stovėdamas šalia Larry Birdo, jo paklausiau: „Prisimeni, kaip žaidėme universiadoje?“ Jis sako: „Taip, prisimenu.“ Aš jam: „Kokie geri laikai buvo.“ O jis šyptelėjo: „Dabar geri laikai.“
Vėliau supratau, kad teisingai jis sakė: nesvarbu, kad gyvenimas eina, juk lieka gražūs prisiminimai, emocijos, draugai, patirtis.
O Michaelui Jordanui per apdovanojimų ceremoniją juokais pasakiau, kad jis geras žaidėjas, bet jei atstovautų Lietuvai, būtų dar geresnis. Jis nusijuokė ir suprato, kad mūsų mažai valstybei toks apdovanojimas – labai didelis laimėjimas.
Po rungtynių mes taip puikiai bendravome, kaip su jokia kita komanda. Jokio arogantiškumo iš jų nejautėme. Galbūt Šarūnas Marčiulionis ir mūsų trenerių štabe dirbęs Donnie Nelsonas padėjo. Mes buvome vienintelė komanda, kuri galėjo po rungtynių su jais nusifotografuoti.“
Apie konkurenciją SSRS rinktinėje. „Tie, kurie būdavo iš Baltijos šalių, turėjo būti geresni už rusus ar ukrainiečius, nes pirmiausia pasitikėdavo jais. Vėliau Aleksandras Gomelskis suprato, kad mūsų proto pergalių rinktinėje nebus. Jo pasirinkimas buvo sąmoningas, nes mes nežaidėme krepšinio „bėk ir mesk“.
Jausdavome vyresnių Rusijos krepšininkų spaudimą – būdavo ir apsistumdymų, ir vyriškų pasikapojimų. Tokia buvo A.Gomelskio taktika – parengti psichologiškai stiprų krepšininką, todėl reikėjo įveikti kietą vidaus konkurenciją, nepasiduoti spaudimui.
Buvo sunku, bet vėliau pasidarė lengviau, kai atsirado daugiau lietuvių – iš pradžių Valdemaras Chomičius, vėliau Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, latvis Valdis Valteris. Sudarėme tvirtą branduolį ir atsikirsdavome tiems, kurie manydavo, kad yra geresni.“
Apie A.Gomelskio darbo metodus. „Aš jį vertinu labiau kaip administratorių, o ne kaip trenerį. Iš pradžių jo ilgai nesupratau, nes metodai buvo diktatoriški. Jaunam žaidėjui duodavo laisvę pasireikšti, bet jei nepavykdavo pritapti prie komandos, prasidėdavo žiauri kritika. Mano nuomone, tai būdavo asmenybių gniuždymas.
Po daugelio metų supratau, kad taip psichologiškai būdavo grūdinami žaidėjai. Aišku, silpnesni iš karto palūždavo. Pamenu, vienas žaidėjas yra pasakęs: „Nieko labiau nenoriu nei šiuo metu užmušti A.Gomelskį.“ Už neteisingą veiksmą jis galėdavo žmogų visiškai sužlugdyti. Bet jei pereidavai tuos pragaro ratus, tada palikdavo ramybėje, o kartais ir užtardavo.
Jis mėgdavo aukštaūgius, manydavo, kad jie yra labai svarbūs. Vladimiras Tkačenka, Arvydas Sabonis buvo jo numylėtiniai. Kartais būdavo apmaudu, kai jiems atleidžia viską, o ant mažiukų suverčia visą kaltę.“
Apie rezultatyviausias rungtynes. „Tada Prancūzijoje pelniau 40 taškų, o rinktinėje tai padaryti nėra paprasta. Nuo pat rungtynių pradžios pajutau, kad viskas sekasi. A.Gomelskiui pasakiau – pakeiskite, arba įmesiu 40 taškų. Taip ir įvyko. Po rungtynių spauda Misteriu Bum Bum pakrikštijo, o ir patys prancūzai kurį laiką taip vadino.
Kartą rungtynėse su Madrido „Real“ taip pat pelniau apie 40 taškų, todėl vienas „Barcelona“ gerbėjas ką tik gimusį sūnų pavadino, jei neklystu, Pablo Juanu Antonio Jovaiša. Būtų įdomu susirasti tą žmogų.“
Apie sunkiausius momentus. „Skausmingiausia – Maskvos olimpiada 1980-aisiais, kai rinktinei iš anksto buvo kabinami aukso medaliai. Patys krepšininkai tuo patikėjo, susikaupimo nebuvo, o A.Gomelskis padarė klaidą, kad į rinktinę paėmė tik senukus.
Pralaimėjome dvejas rungtynes ir likome tik su bronza.
Kartą bandžiau suskaičiuoti, kiek lemiamų metimų pataikiau. Kiek pamenu, iš 18 metimų pataikiau 15. Neblogas skaičius, bet trejas rungtynes dėl mano netaiklaus metimo pralaimėjome.“
Apie Lapino pravardę. „Ją sugalvojo A.Gomelskis. Nežinau, kodėl. Galime išmąstyti, kad lapinas gudrus, o jis galbūt tai susiejo su mano veiksmais aikštėje. Vėliau žiniasklaida pasigavo ir iki dabar kartais primena.
Aš net kandidatuodamas į Seimą tuo pasinaudojau – plakate buvo parašyta „Gudrusis Lapinas jums padės“. Nežinau, ar tai labai padėjo, bet mane išrinko.“
