M.Didinas praėjusią savaitę komentavo Klaipėdos „Neptūno“ ir Stambulo „Galatasaray“ rungtynes, o prieš tai „Žalgirio“ ir Stambulo „Anadolu Efes“ akistatas.
Anksčiau jis ne kartą lankėsi Lietuvoje, nes treneriu dirbo beveik tris dešimtmečius.
59 metų treneris yra treniravęs dešimt Turkijos klubų, tarp jų Stambulo „Fenerbahce“ ir „Besiktas“, taip pat vadovavęs Italijos ir Vokietijos komandoms.
„Pats nekart esu buvęs Lietuvoje ir po rungtynių sugrįždavau su įvairiomis emocijomis“, – šyptelėjo M.Didinas.
Šį sezoną apie Lietuvos komandas ir Turkijoje žaidžiančius krepšininkus Renaldą Seibutį, Martyną Pocių ir Steponą Babrauską jis pasakoja LIG TV žiūrovams.
M.Didinas dirba ne tik krepšinio komentatoriumi, bet ir veda televizijos šou.
– Beveik tris dešimtmečius dirbote treneriu, o dabar esate krepšinio rungtynių komentatorius. Kokį įspūdį palieka Lietuvos krepšinio klubai šį sezoną? – M.Didino paklausė „Lietuvos rytas“.
– Kaip ir dauguma sportą mėgstančių Turkijos žmonių, aš jaučiu simpatijas ir pagarbą Lietuvos krepšiniui.
Mes gerai žinome, kad krepšinis yra dalis lietuvių gyvenimo – tarsi antroji religija.
Per pastaruosius metus Lietuvos krepšinio komandos išgyveno ir pakilimų, ir nuopuolių, bet dabar visi trys klubai – Kauno „Žalgiris“, Klaipėdos „Neptūnas“ ir Vilniaus „Lietuvos rytas“ – įšoko į gerą kelią.
Šiemet komentuoju rungtynes, bet anksčiau dirbdamas nacionalinėje komandoje ir treniruodamas komandas Eurolygoje daug sykių esu žaidęs prieš „Žalgirį“ ir „Lietuvos rytą“.
Pirmąkart į Eurolygą patekęs „Neptūnas“ įgijo visų pagarbą.
Deividas Gailius ir Martynas Mažeika šįmet padarė didelę pažangą. Mustafa Shakuras ir Keithas Bensonas – gerai pasirinkti Kazio Maksvyčio komandos legionieriai. Jie nuveikė puikų darbą.
– Kokį įspūdį palieka Turkijoje šį sezoną rungtyniaujantys Lietuvos krepšininkai?
– R.Seibutis žaidžia gerai, o jo komanda „Darussafaka“ yra tarp lyderių lygoje.
Manau, pasaulio čempionatas, kuriame Lietuvos rinktinė žaidė be Manto Kalniečio, suteikė dar daugiau pasitikėjimo R.Seibučiui.
M.Pocius yra tikras Lietuvos krepšinio mokyklos atstovas. Jis puikus metikas, matyt, kaip kiekvienas lietuvis, kad ir kas jis būtų: vairuotojas, mokytojas ar žurnalistas. Jo atstovaujamas klubas „Galatasaray“ turi sunkumų už aikštės ribų, bet galbūt juos greitai išspręs.
S.Babrauskas gerai ginasi, tačiau aš kiek daugiau laukiu iš jo ir puolant varžovų krepšį.
Tikriausiai tai paskutinis sezonas, kai Lietuva turi dvi komandas Eurolygoje.
„Žalgiris“ turės ilgalaikę licenciją, bet kitiems klubams patekti į Eurolygą bus beveik neįmanoma.
– Kokia jūsų nuomonė apie naująją Eurolygos sistemą?
– Jordi Bertomeu (Eurolygos vadovas) ir Costas Rigas (Eurolygos teisėjų vadovas) yra mano draugai. Jie sukūrė gerą Eurolygos prekės ženklą.
Jordi kuria gražius ir teisingus dalykus ateičiai, bet man atrodo, kad daugiau svorio turėtų įgyti nacionalinės lygos.
Pagal dabartinį principą nacionalinėse pirmenybėse nebelieka svarbaus tikslo.
Nesu šios srities ekspertas, bet manau, jog teisingiau būtų, kad į Eurolygą patektų šalies čempionas.
Tuomet kiekvienos rungtynės nacionaliniame čempionate turėtų daugiau reikšmės, kaip ir kiekviena treniruotė.
– Kaip pavadintumėte santykius tarp ULEB Eurolygos ir „FIBA Europe“ – gerais, normaliais ar prastais?
– Jaučiu, kad dabar „FIBA Europe“ ir ULEB varžosi, kuri jų turėtų tapti lydere. Manau, kad šiuo metu ULEB pirmauja.
Man atrodo, kad kariauti yra beprasmiška. Kare nebūna laimėtojų.
Realiame gyvenime lyderis turėtų leisti kitiems gyventi, o kiti turėtų gerbti lyderį.
Demokratiškame pasaulyje tai vadinama vienu žodžiu – bendradarbiavimu.
– Kaip FIBA turėtų rengti pasaulio pirmenybes, jeigu jų atrankos varžybos gali kirstis su klubų varžybų datomis?
– Atsakymas slypi prieš tai pateiktame klausime. Krepšinyje labai svarbu bendradarbiavimas.
Skamba paprastai, bet kad tai būtų įgyvendinama, reikia daugiau teigiamo nusiteikimo ir supratimo. Kodėl gi nebūtų galima susitarti?
