„Sveikinu varžovus, jie nusipelnė pergalės, nes kovojo iki galo. Ši serija puikiai atspindi visą mūsų banguotą sezoną. Iki Naujų metų viskas ėjo gera linkme, bet po jų prasidėjo problemos. Deja, kai atėjo lemiamos kovos nesugebėjome įgyvendinti minimalaus uždavinio, iškovoti bronzą“, – sezoną reziumavo „Neptūno“ treneris Kazys Maksvytis.
– Kodėl sezono pabaiga buvo tokia nesėkminga?
– Daug minčių yra mano galvoje, nenoriu visos atsakomybės permesti ant žaidėjų pečių.
– Kodėl nepavyko susikoncentruoti kovai dėl bronzos?
– Nesugebėjome mobilizuotis. Gal ir nesėkmingai susiklostė serija, nes turėjome problemų ir dėl traumų. Tačiau teisintis nesinori, Utena laimėjo pelnytai. Būna tokių nemalonių dalykų karjeroje ir ši situacija viena iš tokių.
Yra posakis, kad kas nenužudo, tik padaro mus stipresniais. Kartais sveika gauti į kailį, tikrai nesinori taip savęs mokyti, bet gyvenimas taip daro. Tai yra gyvenimiška pamoka, jog norint laimėti, reikia kovoti iki galo. Kai kauniesi ir stengiesi, tada ir sėkmė nusišypso.
Iškart po pergalingų rungtynių „Juventus“ ekipa įžengė į persirengimo kambarį, užsirūkė pergalės cigarus, atidarė surastą šampaną ir šėlo – krepšininkai negalėjo patikėti, kad jie jau yra bronzos medalių laimėtojai.
„Džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo vyrais. Jie dabar dar nelabai supranta, ką viso sezono metu darė ir padarė. Supras tik praėjus kažkiek laiko. Tie tikslai, kuriuos užsibrėžėme, kad nerėkausime, jog norime žaisti finale, bet tyliai dirbsime tikslams pasiekti… Mūsų darbas kalba pats už save. Tie rezultatai tikrai fantastiški. LKL, BBL, LKF mes patekome tarp keturių stipriausių komandų. Tai didelis laimėjimas visam miestui ir klubui. Dabar yra ta diena, kai reikia pasidžiaugti“, – pasididžiavimo neslėpė bronzinės ekipos vedlys Dainius Adomaitis.
– Gal „Neptūnui“ pritrūko motyvacijos mažajame finale?
– „Neptūnas“ yra labai gera ir pajėgi komanda. Nereikia visko suversti tam, kad jie nenorėjo laimėti trečios vietos. Išskyrus pirmąjį mačą, kurio metu padarėme daug negerų sprendimų, visi kiti susitikimai vyko pagal mūsų planą. Be sėkmės sporte irgi nebus pergalių. Kartais sėkmė būna mūsų pusėje.
– Treneri, ką jums davė metai Utenos komandoje?
– Pats jaučiuosi žengęs žingsnį į priekį. Turėjau vienas idealiausių sąlygų Lietuvoje dirbti treneriu. Valdyba ir organizacijai atsižvelgdavo į visus norus. Turėjau savų reikalavimų ir visi jie buvo išpildyti. Didelis ačiū klubo vadovams. Prieš mačą su „Neptūnu“ žaidėjams buvo išmokėtos premijos, jog patekome tarp keturių stipriausių. Tai krepšininkams labai svarbu. Ne viskas visada pavykdavo, bet sąlygos Utenoje buvo tikrai nuostabios.
– Kuo skiriasi jausmas laimėti medalį kaip žaidėjas ir kaip treneris?
– Tai – du skirtingi dalykai. Kai laimi būdamas krepšininkas, žinai savo konkrečią rolę, o kai esi treneris, būni atsakingas už visą komandą. Sezono pabaigoje mes subrendome kaip komanda, tai mane labai džiugina, tik gaila, kad sezonas jau baigėsi.
