Iki rungtynių su mumis taip ir liko neaišku, ar krito jų fizinė forma (dabar į šį klausimą galima atsakyti teigiamai), ar Ereliai patikėjo savo nenugalimumu. Iki rungtynių su mumis net kilo įtarimų, kad jie tiesiog puikiai viską apskaičiavo ir išeikvojo tik tiek jėgų, kiek reikėjo pergalėms pasiekti.
Mūsų Ąžuolai priešingai. Rygoje jie svyravo nuo menkiausio vėjelio, o ir atvykę į Lilį ne iš karto parodė savo tvirtumą – reikėjo laukti ketvirtfinalio rungtynių su Italija. Užtat dvejos rungtynės su Italija ir Serbija buvo tokios, kokių laukėme. Arba maždaug tokios.
Prieš rungtynes klausimų buvo begalė. Daug kalbėta apie Manto Kalniečio ir Milošo Teodosičiaus dvikovą, tačiau jiems skirta akivaizdžiai per daug dėmesio. M.Teodosičius šiame čempionate nėra nepakeičiamas žaidėjas, be kurio Serbija negali išsiversti.
Žinoma, jis labai geras ir labai svarbus, bet ne toks svarbus, pavyzdžiui, kaip Prancūzijos komandai Tony Parkeris. Serbijos mechanizmas šįkart sutvarkytas taip, kad išėmus detalę (net jei ta detalė – Teodosičius), nesugenda. O penktadienio vakarą (beje, kaip ir per rungtynes su Čekija) be Teodosičiaus jų mechanizmas veikė net geriau.
Jono Kazlausko ir Aleksandro Džordževičiaus dvikova – kitas reikalas. Džordževičius išgirdo daugybę komplimentų po praėjusių metų pasaulio čempionato, tačiau iš tikrųjų dar nieko neįrodė (nors su savo štabu sukūrė tą iki rungtynių su Lietuva darniai veikusį mechanizmą).
Pasaulio čempionatas buvo jo pirmasis turnyras rinktinėje, o pirmas kartas yra pirmas kartas – turbūt ne veltui kalbama apie naujokų sėkmę. O ir apskritai rinktinių turnyrai – specifinis dalykas, slidus kaip ungurys. O klubų krepšinyje Sale apskritai dar beveik nedirbo, ir daryti rimtesnes išvadas apie jo, kaip trenerio, sumanumą bus galima tik pamačius darbo Atėnų „Panathinaikos“ vaisius.
Ir štai – Džordževičiui reikia kurti planą prieš Kazlauską…
Galima sakyti, kad trenerių dvikovos nė vienas nelaimėjo. Tiek vienos, tiek kitos komandos krepšininkai priėmė per daug prastų sprendimų, kad kuris nors treneris galėtų pasakyti, jog jo planas buvo įvykdytas.
Net ir rungtynes laimėjęs Kazlauskas tikriausiai drebėjo iš jaudulio ir priekaištavo sau, kad paskutinėms minutėms neišsaugojo Kalniečio jėgų, sunkiomis akimirkomis turėjo pasodinti ant suolo pražangų prisirinkusius Paulių Jankūną (ypač Jankūną) ir Joną Valančiūną.
Kaip teisingai pastebėjo serbų vesti-online.com ir mūsų basketnews.lt, Lietuva laimėjo nervų karą. Lietuvių charakteris buvo stipresnis, rankos tvirtesnės, kraujas karštesnis. Taktika ir trenerių ėjimai buvo nustumti į antrąjį planą.
Tiesą sakant, Kazlausko žaidimo planas buvo keistas. Net septynias (septynias!) pirmąsias atakas Lietuvos rinktinė baigė prasiveržimais. Veržėsi Kalnietis, veržėsi Renaldas Seibutis, veržėsi Jonas Mačiulis.
Keli prasiveržimai buvo rezultatyvūs, keli – ne, bet puolimas buvo stebėtinai vienpusis. Serbai žaidė daug įvairiau: ir veržėsi, ir mėtė iš toli, ir aštriu perdavimu rasdavo laisvą žaidėją po mūsų krepšiu. Mūsų laimei, varžovų taiklumas buvo neidealus ir kelias pirmąsias minutes komandos žengė koja kojon.
Tačiau vos tik į aikštę įėjo Artūras Milaknis bei Mindaugas Kuzminskas (pakeitė gynybos užduočių neįvykdžiusius Seibutį ir Mačiulį), vaizdas pasikeitė. Lietuvių puolimas tapo įvairesnis, gynyba – judresnė ir mūsų komanda greitai įgijo 7 taškų pranašumą (14:7). Dabar, žinant visą mačo eigą, galima tvirtinti, kad būtent ši sėkminga atkarpa pirmojo kėlinio viduryje ir buvo svarbiausia rungtynėse.
Kėlinio pabaigoje kelios gynybos klaidos (Mačiuli, Mačiuli…) leido tuo metu be Teodosičiaus žaidusiems serbams atsitiesti. Bet po poros minučių pertraukėlės Lietuvos rinktinės gynyba buvo vėl sutvarkyta ir varžovai įstrigo. Antrojo kėlinio pradžioje serbai neturėjo jokių puolimo idėjų ir pirmuosius to ketvirčio taškus pelnė tik sužaidus 3 min. 17 sek., kai mūsiškiai įgijo didžiausią rungtynėse 11 taškų pranašumą 28:17.
Džordževičiaus minutės pertraukėlė nutraukė Serbijos komandos krizę. Bet neilgam. Iš esmės varžovų ekipą tuo metu tempė tik kietesnė gynyba, Teodosičius ir Miroslavas Raduljica. Kita vertus, negalima teigti, kad Raduljica laimėjo dvikovą prieš Valančiūną. Greičiau priešingai.
Lietuvos rinktinė problemų turėjo per daug. Su Antanu Kavaliausku ir Mačiuliu mūsų gynyba aižėjo kaip ledas pavasarį. Be Jankūno gynyba irgi aižėjo. Jau trečiajame kėlinyje kvapą vos gaudė Kalnietis, dėl to kamuolys beveik nepasiekdavo Valančiūno.
Tačiau varžovai problemų taip pat turėjo labai daug. Ypač po krepšiais, kur, žaidžiant Valančiūnui ir Jankūnui, serbams nebuvo ką veikti (lietuviai laimėjo kovą dėl atšokusio kamuolio 40:29). Trečiojo kėlinio viduryje išgąsdino tritaškį pataikęs Bogdanas Bogdanovičius, bet tas tritaškis taip ir liko vienintelis taiklus tolimas jo metimas (pataikė 1 iš 7).
Ketvirtojo kėlinio viduryje Lietuvos rinktinę pradėjo slėgti pražangų našta. Po keturias pražangas turėjo Valančiūnas, Jankūnas, Kavaliauskas, po tris – Kalnietis, Seibutis, Mačiulis. Kalnietis ir Mačiulis gavo ir po ketvirtą, bet dėl penkių pražangų aikštės nepaliko nė vienas lietuvis. Serbai matė tuos skaičius, todėl bandė agresyviau pulti.
Tačiau fizinių jėgų trūko abiem komandoms. Ir nors prieš rungtynes atrodė, kad serbų suolas ilgesnis, jų atsarginių indėlis buvo simbolinis (labiausiai nustebino tai, kad tik 7 minutes žaidė Nikola Kaliničius) ir Džordževičius pranašumu nepasinaudojo.
Abi komandos lengvino varžovams gynybos užduotis prastais puolimo sprendimais. Žinoma, gintis reikėjo. Ir Lietuvos krepšininkai atsilaikė, išsaugojo tą trapų pranašumą, kurį turėjo beveik visas rungtynes. Pabaigoje jėgų likučius sukaupę Mačiulis ir Seibutis perrėžė varžovų gynybą prasiveržimais, Kalnietis pataikė tritaškį (Lietuvos rinktinė per rungtynes pataikė vos 2 iš 14), o varžovai argumentų nebeturėjo.
Šias rungtynes laimėjome dėl tvirtesnio charakterio. Taip pat dėl geresnės fizinės formos ir … dėl silpnesnės grupės. Kaip ir užpernai Slovėnijoje, mūsų pirmojo etapo varžovai buvo gerokai silpnesni. Todėl galėjome suplanuoti, kad fizinė forma kiltų ir pasiektų aukštesnį lygį per paskutines čempionato rungtynes.
Mirtininkų grupėje žaidę serbai turėjo būti idealiai pasirengę nuo pirmųjų rungtynių ir per atkrintamąsias varžybas nebėra tokie švieži, kokie buvo Berlyne.
Kas ką veikė
Kalnietis – 6,5 (12 tšk., -4). Pirmoje pusėje atliko kelis sėkmingus prasiveržimus, gerai žaidė du prieš du su Valančiūnu. Trečiajame kėlinyje pritrūko jėgų, todėl darė techninių klaidų, priimdavo prastus sprendimus, bet ketvirtojo kėlinio pabaigoje pataikė gyvybiškai svarbų tritaškį. Žaidė net 37 minutes, atliko 9 rezultatyvius perdavimus, padarė 8 klaidas.
Gailius – nežaidė.
Mačiulis – 6,0 (9 tšk., -1). Įprastai agresyviai žaidė tik rungtynių pradžioje, vėliau blykstelėdavo labai retai, pralaimėjo daug mikrodvikovų gindamasis. Pataikė 2 iš 6 metimų, atkovojo 6 kamuolius.
Seibutis – 7,0 (13 tšk., +11). Vis dar nepataikė nė vieno tritaškio (šį vakarą – 0/2, čempionate – 0/11), bet gadino varžovams nervus prasiveržimais, kurie buvo ypač svarbūs ketvirtajame kėlinyje (nors ir ne visi sėkmingi), paskutinę minutę įmetė 3 iš 4 baudų. Ketvirtajame kėlinyje pelnė 9 taškus.
Sabonis – nežaidė.
Kavaliauskas – 5,5 (0 tšk., +8). Ekspreso greičiu rinkosi pražangas (keturias per 9 min.), atliko labai gražų perdavimą, o gindamasis tvirtai laikėsi tik ketvirtojo kėlinio pradžioje.
Jankūnas – 7,0 (2 tšk., +13). Puikiai dengė Bjelicą. Truputį praradęs savitvardą gavo dvi jam visiškai nebūdingas pražangas ir dėl to sumažino savo žaidimo laiką. Puldamas atliko minimalų vaidmenį.
Javtokas – nežaidė.
Valančiūnas – 7,0 (15 tšk., -9). Iš esmės laimėjo dvikovą su Raduljica (pagrindinis varžovas pataikė tik 2 iš 7 metimų ir atkovojo 4 kamuolius), bet mažesniu skirtumu, negu turėtų laimėti pagal statusą, ir per greitai rinko pražangas. Pataikė 5 iš 6 metimų, net 8 taškus pelnė pirmajame kėlinyje, o paskui pernelyg retai gaudavo kamuolį. Ketvirtajame kėlinyje taškų nepelnė.
Kuzminskas – 7,5 (13 tšk., -2). Geriausias rungtynių žaidėjas. Puldamas laimėjo dvikovas ir prieš aukštesnius, ir prieš žemesnius varžovus, ne kartą atsirado ten, kur buvo mažiausiai laukiamas. Pranoko save ir gindamasis: nedarė didelių pozicinių klaidų, stabdė oponentus žaisdamas vienas prieš vieną. Pataikė 6 iš 7 dvitaškių, nė vieno iš 4 tritaškių, atkovojo 9 kamuolius.
Milaknis – 6,0 (3 tšk., -1). Pataikė pirmąjį tritaškį pirmajame kėlinyje (neskaitant desperatiško metimo baigiantis atakai skirtam laikui), bet paskui susikūrė per mažai gerų progų ir iš viso pataikė tik 1 iš 5 metimų.
Lekavičius – nežaidė.
